Sėkmė ne visada yra tai, ką matote

Kuo skiriasi tikėjimas nuo žinojimo

Viena yra nuostabiai apvalantis, išlaisvinantis besąlygiškas aklas tikėjimas, bet nepatyrus, antra yra žinojimas, kuriuo vedinas tu prisijungti prie kritinės masės, vedančios Aukso amžių, kuri vis kaupiasi kaip ir patirtis, kurią sudaro savęs išsiskaidymą iki vibracijų, gyvenimą be maisto, tarnystę, mokymą, apjungimą, visų religijų esmę visų amžių kontekste suvokę, visi iki vieno besiremiantys ar besistengiantys remtis dhamma/dora kasdienybėje. Pajauskit kaip jauni žmonės lyg niekur nieko prisijungia prie dvasinių praktikų ir turi gebėjimus vadovautis intuicijom, programuoti savo būtį ir t.t.

Ir kaip tik, kai vakar ėjau į mišką ir norėjau nebeskainioti žibučių, nes geriau jų pasisodinti, o po to persodinti atgal, kai radau ant kelmo sukapotą kirą, kai valgiau daigintas mungo pupeles ir man jų pasidarė gaila, galvojant, kad tai turi nešti gyvybę, aš pastebėjau mažytį nerimą ir paieškojau savy kažkokio atsakymo į visus šiuos susimąstymus apie tai, kurioj vietoj čia gyvybė tarnauja kitai gyvybei. Tiksliau - kaip? Lygtais mes nusėdam ne vien šiam pasauly - jų daugiau. Todėl išties turėtų būti būdas nieko nenaikinant kūrenti kūno krosnį. Tik kaip. Ir šia kad nori, kaip gražiai jinai papasakojo apie tai, apie ką aš sau klausimus formulavau.

Dar labai gražu, kad mes turim gyvenimo tiek, kiek užrašyta mums kvėpavimų. Paskesnis žingsnis po to, kai tu nustoji maitintis prana, esti nustojimas ir kvėpuoti (imti).

Reikia būtinai pasidomėti, ar tai po to reiškia fiziologinę mirtį, bet dvasios nušvitimą. Ar tai anaiptol nereiškia fiziologinės mirties, kas irgi labai tikėtina, o tuo atveju savo dvasios stiprybės dėka valdai savo kūną ir ilgaamžiškai egzistuoji. Ghach.. . Tokių žmonių tikrai yra. Aš bent jau apie juos girdėjau.

Tegul atsiranda Jums visiems erdvės judėti. Linkiu visiems pasijausti energija. Linkiu domėtis savimi, nes didžiausia gyvenimo tragedija anot Margaritos, kai savęs nerealizuoji. 

Viskas priklauso nuo sąmoningumo, nuo santykio su situacija ir faktais. Nuo potencijos priimti atsitiktinumus, intuiciją, širdies vėjus tokius, kokie jie yra ir nesivadovauti išorės dirgikliais.

Ačiū.

Kikilio varpelis

Kur pievoje sukas primelžti balti aviliai ir aš kur sukuosi tarp jų, ten atpalaiduoja pečius šilčiausiuoju kūno kvapu iškvėpinti išbirę plaukai. Kur įkritus į pievą ligi pačios širdies apsikarsčius lipikų girliandom, kvėpuoju kvėpavimais, kuriais gyvenimas matuojamas, ten dvasia suvokia, kad rinkosi šią egzistenciją dar ir tam, kad žadintų ir pažintų šio pasaulio grožį ir kaitą, kad pasąmonė išnirtų įkvėpti, pakol medituojant paukščių giesmelė aidėtų per sielą.

Artėja žibučių čiulbėjimas

Vakar labai apsidžiaugiau suprastusi, kad turbūt dar šį pavasarį aš galėsiu pradėti savo žemės istoriją, kapstytis po savo paslapčių sodą. Ir kad skirtingi dalykai žmones džiugina irgi faina realiai suvokt. .. Pavyzdžiui, Artūrą džiugina, kai jis "gauna kelionę". .. Mane, kai aš galiu sukišti pirštus į žemę ir ją prižiūrėti, grožėtis gyvybe ir ją puoselėti. Mane džiugina, kai aš pateisinu kitus žmones, jų poelgius, kai nesibjauriu ir netrokštu; kai stebiu pumpuruotas drebulių šakas pro langą ir pulką plasnojančių geltonų alksninukų savo lesyklėlėje - gamta. Mane džiugina, kad šiam gyvenime aš ne vyras :) Mane džiugina visos potencialios patirčių galimybės ir kintamumas bei jo suvokimas. Ir visą laiką aš tokia, jeigu pradedu važiuoti tais bėgiais, blaškydama ant jų užvirtusius krūmus, užplaka širdis ir per poras pradeda skverbtis spalvotas rašalas.

Medinė Kaladėlė su Sahasraros karūna

Tai beveik Vipassana - tas nerūpestingas protas vaikystėje. Tą būsena gali patvirtinti ir lankstus, nesustingęs nuo minčių kūnas. Vaikystė savotiškas etapas, kai tu savęs netapatini su savo kūnu. Kai grįžau po tiekos dienų meditacijos tyloje, mano joga buvo stulbinanti, muzikuojanti, gyvenimas kupinas pasitikėjimo, o laisvė - beribė. Ir švietė mano akyse saulės, vaivorykštės išsiveržė apjuosdamos šonus, mano padai buvo lyg vijokliais apžėlusios arkos, per kurias galėjai patekti į šviesius sodus. .. o per mano pakaušį į dangų išlėkė juodas energijos stulpas - čia tik atvaizdavimas. Tuo metu atsivėrė mano Sahasrara. Aš jau pirmosiomis dienomis, kai patyriau proto tylą, galvojau, kad tai pati neįkainojamiausia patirtis gyvenime. Tačiau išsiskleidus šiai čakrai ir apsitaškius visom vaivorykštės spalvom, mano veidas atsipalaidavo lyg mirusio žmogaus, pertraukų metu nustojau mąstyti. .. apie įspūdžius, pradėjau tiesiog stebėti aplinką. Galėjau pusę valandos išstovėti viename taške stebėdama žvaigždes, sniego blizgėjimą, lempučių atspindžius arbatos puodelyje. .. Turėjau sudėti penkių minučių pastangas, kad vėl įjungčiau protą ir po penkių meditacijos dienų prisiminčiau, kuri šiandien diena. .. Tai buvo lygiai taip pat sudėtinga, kaip pirmąją dieną visą savo dėmesį sukoncentruoti vien į kvėpavimą, laikantis įsikibus į lovos turėklus, kol protas man aiškino, kad taip su juo nesielgčiau ir vis paniškai klausinėjo: "Ką tu darai?!"  

Ir dėl to daug kas keičiasi. Atsirado vaizdų ir žmonių iš praeitų gyvenimų. Atsirado artimųjų žmonių veidai. Ir nors aš gyva poreikiu būti, bet tai kaip vaikystėj - senos geros rogės, iškritus gabalams sniego. "Atsiskleidus šiai žmogaus čakrai, sąmonė visiškai rami, jis save suvokia kaip Esmės dalį. Kuo labiau tobulinama karūninė čakra, tuo dažniau bus patiriami momentai, kurie galų gale pavirs į nuolatinį pusiausvyros ir harmonijos su savimi ir su visa Visata pojūtį. Toks žmogus gyvena nebe pagal visuomenės, o pagal Visatos dėsnius. Jis gauna Visatos atsakymus  per savo dvasią, kuri yra visumos dalis. Jis turi viską, kas yra Visatos lobynuose, ir jaučia ne tiek poreikį „daryti“, kiek poreikį „būti“. Žmogus baimės, pykčio ir nepasitenkinimo emocijas suvokia kaip papildomą instrumentą supratimui ugdyti. Jis moka „nugrimzti“ savyje, giliai analizuoti  ir atsikratyti tų emocijų šaltinių." Dharma.

3/8

Labai ačiū Jums visiems, kurie atvedė mane į šitą kelią. Manau, kad ir Jums patinka tai, kas su manimi vyksta ir tai yra pati didžiausia padėka. Ačiū už žmones, kurie yra mano dvasinė šeima. Ačiū už proto tylą. Ačiū už drąsą visa atpažinti ir stebėti. Ačiū už galimybę gauti tai pačiu švariausiu būdu žemėje - tiesiog stebint realybę tokią, kokia ji yra. Ačiū už nuostabų gamtos dėsnio pajautimą ir laikymąsį, lydintį mane per visą šią realizaciją - tai yra mano sėkmė. BuViTe SaVi MaNGeLe > BūKiTe ViSi LaiMiNGi. Teateina ir į Jūsų gyvenimus Jūs patys tokie, kokie Jūs iš tiesų esate: dhamma