Artėja žibučių čiulbėjimas

Vakar labai apsidžiaugiau suprastusi, kad turbūt dar šį pavasarį aš galėsiu pradėti savo žemės istoriją, kapstytis po savo paslapčių sodą. Ir kad skirtingi dalykai žmones džiugina irgi faina realiai suvokt. .. Pavyzdžiui, Artūrą džiugina, kai jis "gauna kelionę". .. Mane, kai aš galiu sukišti pirštus į žemę ir ją prižiūrėti, grožėtis gyvybe ir ją puoselėti. Mane džiugina, kai aš pateisinu kitus žmones, jų poelgius, kai nesibjauriu ir netrokštu; kai stebiu pumpuruotas drebulių šakas pro langą ir pulką plasnojančių geltonų alksninukų savo lesyklėlėje - gamta. Mane džiugina, kad šiam gyvenime aš ne vyras :) Mane džiugina visos potencialios patirčių galimybės ir kintamumas bei jo suvokimas. Ir visą laiką aš tokia, jeigu pradedu važiuoti tais bėgiais, blaškydama ant jų užvirtusius krūmus, užplaka širdis ir per poras pradeda skverbtis spalvotas rašalas.