Kur pievoje sukas primelžti balti aviliai ir aš kur sukuosi tarp jų, ten atpalaiduoja pečius šilčiausiuoju kūno kvapu iškvėpinti išbirę plaukai. Kur įkritus į pievą ligi pačios širdies apsikarsčius lipikų girliandom, kvėpuoju kvėpavimais, kuriais gyvenimas matuojamas, ten dvasia suvokia, kad rinkosi šią egzistenciją dar ir tam, kad žadintų ir pažintų šio pasaulio grožį ir kaitą, kad pasąmonė išnirtų įkvėpti, pakol medituojant paukščių giesmelė aidėtų per sielą.
