the dance of war

Be visų tų mokėjimų suprasti ir suvaldyti savo nuoskaudas, sugerti ir subalansuoti kitų emocijas, aš turiu mokėti melstis už artimuosius, palaikyti savo vyrą ir jo priimamus sprendimus, rūpintis mūsų namais ir santykiais, gerbti, mylėti ir sušildyti, bet pati svarbiausia mano priedermė yra mokėti suvaldyti ore tvyrančias energijas. .:intuiciją, infomacijos Vėjus!, "laukus" ir pievas, praeiti neįžengiamus bruzgynus, miškus; pažinti oro, ugnies, žemės ir vandens elementų pagrindu egzistuojančias energetines būtybes; aukoti jų Sutvėrėjui savo prisirišimus. Būtent todėl aš turiu gyvenime veikti ką noriu, nes tik tuomet aš esu pajėgi betarpiškai su tuo susigyventi ir nieko neišskirti iš esančio surėdymo - suburti šviesą, neatstumiant tamsos. Nes visų pasaulių baimes gimdo nesugebėjimas savęs realizuoti - tokios mano pareigos.

Jeigu reikia, aš turiu stovėti debesyje, merkiama lietaus, jeigu reikia, aš turiu mokėti užkurti ugnį, jeigu reikia, aš turiu pakloti taip, kad visi galėtų išmiegoti, jeigu reikia, aš turiu nuraminti savo protą čia ir dabar.
 

rožės

Su žmonėm, kuriem užtenka vieno tako palei kluoną,

vieno šokio šviesią naktį po kerotais ąžuolais.
Su žmonėm, kurie nužydi vieną kartą – kaip aguonos,
su žmonėm, kurie klajoja – amžini tarsi keliai.

Kaip aš paskutiniu metu įsimylėjau rožes, jų kvapą. Norėčiau nuvykti į Damaskinį rožyną. .. Kai pasistatysime namą, aš kiemą Jomis papuošiu, jazminais, bijūnais, į veją prikaišiosiu senovinių tulpių ir narcizų svogūniukų, kad visa pieva pavasarį būtų snieguolių ir žydrių. .. Kampuose įsodinsim po šermukšnį, putinų - strazdeliams.

 

Prieš mano akis jis buvo prieš daug vasarų. Ėjau toliau. Dabar esu jame - juo persigėrus - nebematau - jaučiu. ..Auštesiųjų jėgų buvimą ir ryškėjimą. Labai sąmoningai atsiduodu jų valiai - pasitikiu taip, kaip bet kuris vyras norėtų, kad juo pasitikėtų moteris. Aš susibendravau su Jumis. Prašau Jūsų visų stiprybės ir palaikymo. .. tame nepastoviame kelyje į nuolatinę praktiką.

Tegul viskas Jūsų rankose. Nes tai tikrai veikia. O aš jaučiuosi savo vietoje. O Jūs stebėkite mano akimis šią žemuogių pievelę.  ..prieš vasaros saulėgrįžą. Dabar toks metas - jo niekas neaprašo, nes tai labai subtili, beveik nejuntama vasaros pradžia, nurimusi jazminuose, rožėse, drugeliu ant gulinčio ir šienu kvepiančio lauko, nes tai sunkios braškės ant šiaudinio takelio, nes tai rytai, kur iš mėlynos pievos gali parsinešti kibirais rasos, nes tai dar lengvi, bet jau rūkai virš Dubysų, nes tai tuščias, bet grūdas, nes tai jau paukščiai stebi mus, sukdami ratus virš galvų, keletą kilometrų lydėdami laukais tolyn nuo lizdo. .. - visa tai labai aukštos ramybės natos, kurių beveik niekas negirdi kaip ir savo širdies.

Aš, klausanti savęs taip, kad girdėti lyg vakarinis bažnyčios varpas šitmečiu atgal, aš giliam išbandymų vandeny, prisėmusi į plaukus atsakomybės už savo veiksmus laike. Ir sunku man kartais, dievaži, tuo pat metu irkluoti ir semti iš valtelės ašaras gurkšniais. 

 ***

Mūsų abejonės lyg klejonės kartu su mintim lyg su girtu žmogum po miestelį, ieškant jam išgerti. Jau buvau atsipalaidavusi. Bet ko gero dabar aš jau su visam pelieku šitą ežerą, - žvejokite save. Man reiks pagalbos. Aš nebebūsiu tokia artima į išorę, tik ten - kur iš tiesų jaučiu save esant. Bet iš tiesų - nepamainoma.

Aš - naktį šiltas vanduo, malonus kojoms, aš - joga, atsikračius minčių, aš - pilna saldainių popieriukų lova, aš - vaikas, nežinantis, kokie mėnesiai būna metuose, aš - tamsiai mėlynos rankos prieblandoje, aš - laimė justi, kad eini teisingu keliu, aš - išbandymus atpažįstančios širdys, aš - narcizas ir auksaburnis, aš - laukiantis.  ..pianinas - be išankstinės nuomonės apie Jus. Aš esu visur ir visuose ganausi. ..

Jeigu užsitarnavai "didelės"  pagarbos, reiškias tu jau netekai galimybės pažinti tų, kurie tave gerbia, tokių, kokie jie iš tikrųjų yra. Nes dažniausiai jie iškelia mūsų savybes kaip kelrodį mėnulį į mažą geltoną dangų, užmiršdami laistyti įgimtas esaties tiesas. Būkim protingi, galvodami apie juos, remkimės tinkamais archetipiniais pavyzdžiais. Būkim akyli, ugdykime ir savyje Savą prigimtį. Nedusinkime jos dūšiai neartimomis religijomis, dainomis, nesistenkime į save sugerti visų spalvų ir kvapų. Kuo mažiau visko mumyse liks ir išsigrynins, tuo mes tapsime malonesni Dievo akiai :) Užsitarnaukime kitų Meilę, o ne Pagarbą - kviečia Moteris.

po kiauksinčių jūrinių erelių sparnais

jaučiuosi sau labai graži - tarp tų visų neprinokusių žirnių, užsimezgusių obuoliukų - tokia ilgais banguotais plaukais, liauna ir lanksti, su pieno putele ant šviesių ūsiukų :)

Begalinį mėlyną miežių lauką užsimerkus perbridau ir pagalvojau - puiki vieta mylėti, vaikščioti basikom, pėškom, skalbti ir džiaustyti vėjuose po langais, po medžiais, po širdim nešiotis kūdykius. Žemė mūsų at(si)radimų laukas. Saldus ir apgaulingas yra saugumas tarp keturių sienų, tarp žmonių, kurie už tave aria, akėja, duoną užsėja. Moki pakankamai, jeigu gali savo rankomis iškasti šulinį - pождает тепло живое дыханиe.

Daug žmonių gyvena toj Lietuvoj, kažin ar spėsiu su visais susipažint. :) Noriu dainuoti. Realu, kad pradėsiu nuo vėlyvo rudens. Noriu dainuoti, kai lauksiuosi žmogaus.

Esmė ištvinus, o mes laivais. ..

Sėdėjau štai tik ką ant lovos, žiūrėjau trumpą reportažą apie Edgarą Keisį, žmogų, kurio kišenėje lyg pas Rūtelę barška auksiniai rakteliai - atvirais Akašos vartais. Taip pat keletą savaičių sėdėjau ant adatos: formulavau mintį. Jau net nesąmoningai buvau pradėjusi kalbėti žmonėms labai koncentruotai apie tai, kad žmogus gyvenime gali tapti kuo tik nori: nusilenkti Švarai, treniruotis ir išmokti girdėti Angelo sargo serenadas, po atvirais langais, gydyti, atsimerkti, patikėti ir pradėti švytėti; arba laukti, kol pilnoj žemių burnoj sudygs pikta sėkla valė. Kaip vaikų norai - mūsų galimybės neribotos. ..

Bežiūrint tą reportažą, kažkuriuo metu pribėgo nušvitimas ir aiškiai patyriau, ką suvokiu. Ne gana to, priedu "inkaliau" kad "iki galo sugromuliuoti" - reiškia "be skausmo" informaciją perkelti iš vienos dimensijos į kitą - lyg per meditaciją - judėti nuo galvos iki kojų kaip srūvantis vanduo, atsikračius to prilaikančio pojūčio - smalos ant odos. Euphoria forever, ’till the end of time. 

Bet kaip dažnai ir būna, ir šis suvokimas grįžo į brandos ciklą. Iš tiesų šiek tiek stengiausi prisiminti, bet neprievartaudama karmos gėlynų užsimiršau ir perskaičiau internete apie Edgarą dar ir vieną straipsnį, kur radau man parašyta: Turėdama laisvą valią, siela renkasi, ką patirti, todėl žmogus gali tapti ir šventuoju, ir pabaisa. Kadangi neigiamus elgsenos modelius rinktis yra taip pat lengva kaip ir teigiamus, tai žmogui verta susikurti tam tikrą idealą, arba etaloną, su kuriuo jis kiekvieną akimirką galėtų sugretinti savo dabartinius poelgius ir mintis. Šis kasdienio gy­venimo sulyginimas su dvasiniu idealu buvo pavadintas „svar­biausiuoju kiekvienos individualios esybės potyriu...(357 - 13)"

Vis dažniau pagalvoju, kad visai norėčiau susipažinti su ta "chebra", kuri man "užtaiso tokius cirkus" - siunčiu Jums didelį tašką :] 

Kad be troškimų mes ir pasibjaurėjimų.

Ищут землю фонари

Mes visi šiame pasaulyje esame po vieną. Ir laimingi tie, kurių dvasia tokia stipri, kad jie tai žinodami gali ilgesingai šypsotis; tie, kuriems neteko iki sąmonės netekimo pasiklysti savyje, kad tai suvoktų. 

 Что же, вьюга, наливай,
Выпьем время натощак.
Я спою, ты в такт пролай
О затерянных вещах.

Pramana

Šiandien kažkokia keista energija tvyro ore. Jau iš karto po vidurnakčio mano širdis su manim labai kalbėjosi. Prašė, kad šiandien niekur nevažiuočiau - ir aš nevažiavau. Ir šiaip nustojau bijoti, nes buvau išsigandusi, pasiklydusi ir nutolusi nuo savęs. Kai tik sutvarkiau visus reikalus, laimindama visas penkias valandas tapiau tamsiai mėlynai alyvinę pusiaukelę tarp Trečiosios akies ir Sachasraros. Nes tai tik maža to, ką mes galime su savimi padaryti. I know this moment will be over. It's right now and we're right here. Will you be there?

                                                                       

sąmoningos rankos