Sėdėjau štai tik ką ant lovos, žiūrėjau trumpą reportažą apie Edgarą Keisį, žmogų, kurio kišenėje lyg pas Rūtelę barška auksiniai rakteliai - atvirais Akašos vartais. Taip pat keletą savaičių sėdėjau ant adatos: formulavau mintį. Jau net nesąmoningai buvau pradėjusi kalbėti žmonėms labai koncentruotai apie tai, kad žmogus gyvenime gali tapti kuo tik nori: nusilenkti Švarai, treniruotis ir išmokti girdėti Angelo sargo serenadas, po atvirais langais, gydyti, atsimerkti, patikėti ir pradėti švytėti; arba laukti, kol pilnoj žemių burnoj sudygs pikta sėkla valė. Kaip vaikų norai - mūsų galimybės neribotos. ..Bežiūrint tą reportažą, kažkuriuo metu pribėgo nušvitimas ir aiškiai patyriau, ką suvokiu. Ne gana to, priedu "inkaliau" kad "iki galo sugromuliuoti" - reiškia "be skausmo" informaciją perkelti iš vienos dimensijos į kitą - lyg per meditaciją - judėti nuo galvos iki kojų kaip srūvantis vanduo, atsikračius to prilaikančio pojūčio - smalos ant odos. Euphoria forever, ’till the end of time.
Bet kaip dažnai ir būna, ir šis suvokimas grįžo į brandos ciklą. Iš tiesų šiek tiek stengiausi prisiminti, bet neprievartaudama karmos gėlynų užsimiršau ir perskaičiau internete apie Edgarą dar ir vieną straipsnį, kur radau man parašyta: Turėdama laisvą valią, siela renkasi, ką patirti, todėl žmogus gali tapti ir šventuoju, ir pabaisa. Kadangi neigiamus elgsenos modelius rinktis yra taip pat lengva kaip ir teigiamus, tai žmogui verta susikurti tam tikrą idealą, arba etaloną, su kuriuo jis kiekvieną akimirką galėtų sugretinti savo dabartinius poelgius ir mintis. Šis kasdienio gyvenimo sulyginimas su dvasiniu idealu buvo pavadintas „svarbiausiuoju kiekvienos individualios esybės potyriu...(357 - 13)"
Vis dažniau pagalvoju, kad visai norėčiau susipažinti su ta "chebra", kuri man "užtaiso tokius cirkus" - siunčiu Jums didelį tašką :]
Kad be troškimų mes ir pasibjaurėjimų.
