nuo tų laikų, kai save pradėjau..
atsiminti - vis pabrėžtinai atsimenu, jog man patinka pabaigos ir atsisakymai.
ir nuo seno man nepatiko moterys, kaip būtybės, intuityviai suvokusios tikrąsias tikrosios vidinės konkurencijos paslaptis, kurios neištepdamos savo rankų krauju, kaip tai daro vyrai, gali nužudyti, prisidengusios visuomenės veidu. ..
belaukiant pabaigos, aš vis bandau įžvelgti, kaip ir kiek kuri savo tikrosios prigimties užgožus. Bet kuo toliau, tuo labiau man patinka autikais ir trulikais važinėt, nes jie pilni moterų, paskendusių savo mintyse, atpalaidavusių savo prigimtį labiau negu namučiuose. Su metais vis labiau suprantu, kodėl mama virtuvę vadina karceriu ir šypsosi kaip saulutė - raudonai.
Jei kiekviena daugiaaukščio moteris sulaužytų rėmus, į kuriuos auklėjimo, laikotarpio, šeimos, vyro yra įkištos/pačios įlindusios, jeigu jų menkos sąlygos, moterų susikurtos tobulėti, būtų palaikomos artimųjų žmonių rūpesčio, tai nebūtų skyrybų ir vaikai augtų pilnose šeimose. Visgi viešojo transporto priemonės - puikiai tinka prisimint save ar dar ką nors. Namuose moteris, norinti turėti save, privalo būti ištverminga, kaip Sizifas, kaip pasakė Pinkola.
Aš puikiai suvokiu, kad tais mazgais, kuriais apribojam savo prigimtį, pririšam prie savęs žmones ir vyrus. Vot ana gilzia at puly. Retas žmogus, vyras supranta, kad tapatybės ieškanti moteris jų neatsisako, o tiesiog nori nupulti nuo visuomenės stogo ir nerti į nežinomybę, kad pajustų, kaip bekrentant jai kalasi sparnai ir išsilygina prigimtinis skrydis. Tada ji sugrįžtų, nusipurtytų sparnus, pilnavertiškiau rūpintųsi chebra ir savim, galėtų pasiūlyti net vyrui - dažniausiai kokiam eiliniam mėsėdžiui šovinistui skrydžio malonumą. Tapatybės paieškos kaip ir gamtos, mūsų sielos ir dvasios ištekliai yra beribiai ir kvapą gniaužiantys. Jeigu tinkamu metu kai kurie dalykai netenka peno vidujai prarandama tai, kas gražu ir reikšminga.
pačios žalingiausios visuomenės sąlygos, kuriomis tenka gimti ir gyventi moteriai, yra tos, kuomet reikalaujama besąlygiško paklusnumo ir draudžiama atsiklausti savo sielos, kuomet moteris verčiama rinktis tarp sielos ir visuomenės, kuomet gailestį artimui riboja turtinė padėtis ar kastų sistema, o kūnas įsivaizduoajmas esąs "nešvarus" arba kažkokia šventykla; kai motinos privalo atiduoti sūnus, tėvynei pašaukus į karą, IR DAR TUO DIDŽIUOTIS; kuomet naujovės, keisti ir nematyti dalykai nekelia jokio susižavėjimo, o už smalsumą ir kūribingumą baudžiama, šmeižiama, užuot įvertinus ir atlyginus, arba atlyginama tik tada, jei šių savybių šaltinis - ne moteris, kuomet kūnas žalojamas ir kankinamas vardan "šventumo", o moteris neteisingai baudžiama "linkint jai gero", KUR SIELA NEPRIPAŽĮSTAMA KAIP SAVAIMINĖ VERTYBĖ.
O norint užsitarnauti pagarbą sau savo akyse mums kaip tik prireikia būtent tų savybių, kurios griežtai draudžiamos: aistringumo, narsos, grėsmingumo. skirtingais laikais egzistavo įvairios nenormalios normos, neleidžiančios moteriai mylėti ir ginti to, ką ji myli, taip, kaip ji pati to nori.
Senovėje laukinės prigimties palaiminimai paprastai ateidavo per rankas ir lūpas moterų, auklėjusių jaunas moteris, motinas. Senosios moterys buvo ištisi instinktyviojo žinojimo bei elgesio lobynai, jos galėjo savo išmintimi praturtinti ir jaunąsias.
Aš nenoriu save/vaikus nešioti, gimdyti ir kaip išmanydama auginti visiškai viena, be jokios paramos industrijos pasaulyje. Nė pati to nesuvokdama paskui galiu kankinti savo atžalas visokiausiais destruktyvaus dėmesio proveržiais, o deramo dėmesio ir rūpesčio jie taip ir nesulauktų.
sutraiškiau. amžinam atilsy, pagaliukai
stok ant akmenėlio, sėski ant žirgelio, josim į ganyklą mokytis skaityti vidurio vakarų Lietuvos. kur basa pareisiu per lauką? subjaurota, sukarpytais nagais, nešina skepetaite, skepetaitėj randais. rankos, kaip drebulės šakos bus nupilkėjusios ir nusėtos aižėjančiom geltonkerpėm. klubai, susupti į narcizo svogūną, iš kurio pavasarį stuburas iškelia geltoną Atlanto žiedą. švelni būsiu juodai mėlynais pūkais tarp pirštų, pūkuotu liežuviu, nutrenkto šunelio kailio aulinukais, akių dugnuose, vaisiaus vandenyse ištirpusiu jo juodos dykumos smėliu, pieno staliukais krūtų pavėsy. savo žmogui duosiu žuvis, o ne meškerę. apkabinsiu, kaip tvorą serbentas. aštri būsiu savo skepetaite skrosdama orą - laukimui mojuodama, ąsočių šukėmis savo melioruotų arterijų pakrantėsese, padrožtu širdies galiuku pralaimėdama žemę, laimėdama kovą.
