- ikrai ant lūpų

Tvenkiasi, niaukstos -
prieš audrą geriausias kibimas.
Tinklas nuaustas,
slysta lelijų kotais -toks žaidimas.

chariot

Transcende!

Yra tokių knygų, kurių niekaip negali cituoti. Tarsi tos citatos yra neatitrūkstama tešmens dalis, o ne pieno lašelis, rodančios, kaip autorių pagerbia jo pačio mintys, priglobiančios visumą it pirmą kartą motina savo kūdykį prie krūtinės. Tačiau vakar naktį mane tiesiog nutvilgė keli šilti ir drąsūs patarimai lyg besistojančios figūrėlės karpinių knygose, lyg rūmų vaiduokliai, gyvenantys puse galvos sienoje:
"Jis ketino pamažu padėti berniukui suvokti savo gabumus ir galias ir kartu puoselėti jame tą taurią smalsą, tą kilnų nepasitenkinimą, kuris duoda jėgų mokslo, dvasios ir grožio meilei. Tai puikus uždavinys - ..."
Jau visą mėnesį pavasaris - sėja - norėčiau toliau studijuoti doktorantūroje. Ir tai ne užgaida, tai tiesiog labai sąmoningas suvokimas, kokį nuostabų gyvybės įvairovės rinkinį gebu ir galėčiau toliau analizuoti, perduodama savo žinias kartu su pagarba savo darbui.

magnitudo

Many slypintttčios jėgos, valdomos mano mintimis ir judesiais. kai lyg žinodama, ką gali mano kūnas, atsiduodu instinktyviam dvasingumui, sukurtam vidinio žinojimo, vidinio vedimo, iš kurio kyla ir į atskirus polius šakojasi pasaulio religijos. man tik vienas - mano širdies kelias vienu metu artimas visoms konfesijoms ir palaikantis rėžimą materijos palaikyme jos virsmuose į informaciją ir energiją ir atvirkščiai. elegancija, pagarba ir kontrolinis grakštumas, sukuriantis svorio centrus mano elgesyje puošia šiųdienę kasdienybę, lyg nėriniai kaimo mergos maišą.

Visa mano, kaip informacijos didybė stipriai inspiruota laukų mokyklos - tarsi aš juose išsiugdžiau universalią pagarbą ne per tiesioginę mirtį. Savo dvidešimt penktais gyvenimo metais jau jaučiu švelnius liūdesio algoritmus prieš mirtį mirties rezultate, didelę meilę, dvasinius svyravimus.

Atsakomybė, didybė, pagarba savo sprendimui, pažinumas, veržlus rato uždarymas. Akimirkos keičiančios mano pasaulį ir žemės karoliukas, subtiliai reikalaujantis gilios vienuolystės. Už visų spindinčias akis, išgrynintą mokytumą ir kuklumą, trąšią dirvą sprendimams, už jutimą, kad pirštų galiukais gali nužudyti žmogų, o mintimis meilę. .. už visa ko trapumą ir laikinumą maldoje aplink tavo stiprybę, kurios neišsigąsta ir kurią s u p r a n t a patys artimiausi žmonės sąmoningai ją tokią savyje ir tavyje ugdydami.

dar kartą sugrįžtu prie minties, kad gera yra turėti mokytojų ir bendraminčių.

Dynamic Host Configuration Protocol

Visi dalyviai turi įsipareigoti viso kurso metu sąžiningai laikytis šių taisyklių:*Laikytis doros.*Susilaikyti nuo bet kokios seksualinės veiklos.*Laikytis kalbos tyrumo (nemeluoti, neapkalbinėti, nesikeikti, nekalbėti gašlumų ir pan.).*Nevartoti jokių svaigalų.*Susilaikyti nuo juslinių pramogų ir nepuošti kūno (išskyrus natūralius pasimėgavimus gamta, natūraliu maistu).
*Minimaliai bendrauti su išoriniu pasauliu ar kokiu kitu būdu nestimuliuoti proto (telefonai, skaitymas, radijas, televizija, kompiuteriai, internetas, vaizdo ar garso įrašinėjimas, grojimas muzikos instrumentais ir kt. turi būti suderinta su kurso vedėju).*Kurso dalyvis turės išbūti visą kurso laikotarpį.*Jeigu Jūs jau užsiimate kokiomis nors praktikomis – puiku, laisvai padarysite ir jas.
Organizmas kartais reikalauja jam būtinų radikalių gyvenimo būdo pakeitimų, kurių poreikį mes slopiname įvairiais malonumais. Man badavimas - širdies išėjimas iš užburto rato, švariausių emocijų ir valios daiginimas šiltoje juslinėje drėgmėje, lydimas ilgalaikių išlaisvėjimų ir daugiasluoksnių pasikeitimų.

Aš taip mėgstu dar, kai mes su pirmuoju mano laistytuvu žmones paversčiam į charakteringus hiperbolizuotus personažus ir dviese kartu šiltai iš jų kartais pasijuokiam. Mėgstu visas užgimusias mūdviejų pasakas - stiklo karoliukų žaidimus.

caput cor totum eius

Rytais aš tarsi pieva - atgyjantis iš sėklų banko miškas. Po kelių mėnesių "laisvės" esu visiškas grynuolis, visiškas vaikas, iš kurio galima mokytis, krykštaujantis vien dėl to, kad grįžta iš Prahos namo, kad įlipa į liftą, miegantis, įsikniaubęs į šeimininko ranką pačiu saldžiausiu miegeliu, ryto maldose ir suvokimuose it tamsoje skendintis plūduras, mintimis rogėse nuo Swiss Wall į kosmosą išnešantys sparnai, į s i m y l ė j ę s m i r t į lovos kurmis.

Su mano "laisve" labai susiję blaivėjantys sapnai - jau perėjau į visą savaitę sapnuoju beveik neatsikiriamai nuo realybės, t.y., jeigu atsibundu aš nesąmoningai nunyru atgal į netikrą svarstomąjį sapną, kad tos penkios ar dešimt ne miego minučių man niekuo nesiskiria nuo tikro sapno - ir vėl. Kad ir dabar aš jaučiuosi taip lyg mano sąmonė ant tiek išsiplėtusi, kad nori knygas rašyk, - nori aik - sapnuok - viską priims ir nusives smėlio takeliu.

Vieną naktį visą laiką mokiausi raganauti su tokia jauna moterimi žaliai mėlynuose savo tėviškės rūsiuose:
- O kaip pažinti energetines būtybes? - klausiau aš jos.
- Kai būna mažos, girdisi toks "cik cik cik", didesnių toks garsesnis "cik cik cik", o pačių "pikčiausių" energetika ūžia lyg spinta - pasakoji ji man.
Kitą naktį Artūras mane pažadino, nes aš pradėjau skleisti ūžesius. O kaip tik aš tuo metu sapne bandžiau pakartoti garsus, pagal kuriuos mane mokė atpažinti energetines būtybes, - pasijuokiau iš to ir vėl inikau į tęsinį - tarsi jau nebėra minčių-trugdžių, kurios tarsi raudoni čirškiantys lazeriai po kojų pakeliui į dvasios saugyklą. Po beveik pusės metų "nieko neveikimo" fiziniame lygmenyje, suaktyvėja kūrybinės iniciatyvos, vidinės jėgos, atsiveria tai, kas užrašyta tik knygose ir dingsta visa į(si)diegta nereikalinga, kenkianti "apsaugos sistema". Tačiau, jeigu man pamačius lengvą laiptelį-pamoką į dar aukštesnį lygį, sukirba kirbinėlis, tai energetiškai nusidedu taip, kad iš to teisingiausiai ko gero galėčiau išeiti tik po gerų kelių metų tylos įžadų. Būna nepaaiškinamų dalykų - atsimuši tarsi į sieną: nei šlykštu, nei negera - junti, jog miršti ir t a v y j e t y l a.

Šiandien ir vėl sapnavau, kaip mano pirmasis laistytuvas nori mirti ir viskas. Jau trečią kartą. Aš, aišku, neprieštarauju. (Aš ir gyvenime esu nuostabi moteris, kuri padeda savo vyrui gyventi). Padedu jam mirti. Jis gulasi ant balta staltiese užkloto stalo su savo mėlynu megztinuku, su kuriuo ir prieš tai viename sapne savo noru įšoko į mamos kapo duobę ir taip gulėdamas labai stengiasi mirti. Aš dar bandau atkalbėti kaip nuo ketvirto butelio alaus, bet su nesmagumu, nerimu, kam to reikia, glostau, guodžiu ir pan. O jis dar kažką pasako, paramina mumis, nes čia daug jį išlydinčių ir atsigulęs ant savo stalo už baltos marškos miršta - dingsta, o tu tokia mylinti jautiesi. Išėjau iš sapno galvodama, kad kad jis to nori, jam taip reikia. Atsibudusi radau savo šeimininką - besikeičiantį, matyt, stipriai laidojantį senąjį save *

Mirties Skaistumas

Saldūs ankstyvi rytai ir valanda šnekučiavimosi su savimi.. . iki kol neužberi sušilusiom po šlaunimis žemėmis savęs į dar gilesnę miego duobę. Kalnuose išpučiami pirmieji šaltesni atodūsiai. Taip norisi visko imtis, dirbti tik tai, kas neprieštarautų mano pažiūroms, tikėti, kad stiklinės druskinės šukės. Šio pasaulio atributikos laikinumas. Mintys materializuojasi lyg apšviestas drėgmės dūmas, virstantis į lengvas česnako luobelių užuolaidos ant laukų. ..
D a u g l e n g v i a u gyventi galvojant, kad viskas trumpam: motinų liemenys, truputį aukščiau virš virtuvinių stalų; juodos panagės, lengviau grožėtis margais paukščiais, kalnais, pasaulį dengiančiu dangumi, lietumi virš pakalnučių; nenusiminti, krykštauti iš laimės pamačius varlytę spalvotu pilvuku, rūpintis savo varlyte spalvotame savo pilvuke; grįžti į Lietuvą - į taip mylimą kraštą ir padėti jam ir jo žmonėms klestėti esoje.

Švelniai ir rūpestingai mylinčiojo ir mirusiojo veidai lygiai taip pat atsipalaidavę. .. lyg su vos juntama skaidria šypsena raukšlių tinklelyje.

Jie nežino, ką daro

Per kelias dienas sulaukiau išraiškingo veido minčių kaštonų spalvos akimis prie apvalių staliukų savo "po plaukais" kavinėje, kur rudeninėje drėgnoje tamsoje ištirpsta sausuose liepos lapukuose susigeriančių fotonų išlydžiai ir trankymasis į paskutines nesuirusias chloroplastų membranas. Toks keistas kuklus iš prigimties malonumas vis mintimis pasūpuoti savyje energijos lopšį, kai jautiesi net nebegalinti būti prieinanti, rūpestinga ir stipri. Malonumas matyti, kad visos mintys tvyro ore, kad kiekvienas jas jaučia ir, kad tai nuostabus įrankis mūsų rankose. Justi ne tik griaunančią, bet kuo dažniau atstatomąją galią. K ą p a s ė s i - t ą i r p j a u s i. Mane iš proto veda neišmatuojama informacija posakyje, kuris praradęs net pusę savo veido, yra atpažįstamas, kaip giliamintis. Kaip žiūri - taip ir matai. Mane iš proto v e d a tyliais rytais, kai niekas nemato, kad tu atsimerkęs į dar iki galo neišgaravusią tamsą , šildomą rudens žiburių. Kai per naktį atvėsusiu kūnu nubėga pirmosios užsidegusių ląstelių išskirtos šilumos bangos ir tave išpila pirmasis kūno rūkas lyg po nėrinuku iš ilgiausių raudoniausių saulės spindulių.

Jeigu jau vieną kartą tu kažką žinojai. Džiaukis paprastais dalykais, krykštauk, mėgaukis viešai būk laimingas, atvirai šypsokis, švilpauk, dainuok, medituok, kramtyk gatvėj bulkutę, verk, patapk vegetaru, dalinkis, išvažiuok gyventi į kaimą, nusipirkit dviese su kaimynu "karvę per pusę", būk drąsus - pasiūlyk jam tai, išmokit melžti, juk dar jūsų tėvai lakstė aplink pilnus bankeriukus pieno ir gaudavo puodelį pieno dar su puta; laikykit vištas, viščiukus, kartu su vaikais juos prižiūrėkit, nusimaudyk nuogas ežere, šypsokis, kai mylimas žmogus gražiais slaptais žvilgsniais tyrinėja tavo iškilimus, kai tu nerūpestingai džiaustai skalbinius vėjyje ant virvės, o ne žaismingai išsisuk; priimk pačius mažiausius savo vaikus ant kelėnų kartu skaityti sudėtingas knygas ir aiškink jiems pačius sudėtingiausius dalykus, nes tik tada jie užduos jiems pačius svarbiausius klausimus ir pasakyk žmonėms, jei matysi, kad jie tau nei kiek neprimena savęs pačių.

Tyliai svajone
Prabyla
Vilniaus obelys.