Rytais aš tarsi pieva - atgyjantis iš sėklų banko miškas. Po kelių mėnesių "laisvės" esu visiškas grynuolis, visiškas vaikas, iš kurio galima mokytis, krykštaujantis vien dėl to, kad grįžta iš Prahos namo, kad įlipa į liftą, miegantis, įsikniaubęs į šeimininko ranką pačiu saldžiausiu miegeliu, ryto maldose ir suvokimuose it tamsoje skendintis plūduras, mintimis rogėse nuo Swiss Wall į kosmosą išnešantys sparnai, į s i m y l ė j ę s m i r t į lovos kurmis.Su mano "laisve" labai susiję blaivėjantys sapnai - jau perėjau į visą savaitę sapnuoju beveik neatsikiriamai nuo realybės, t.y., jeigu atsibundu aš nesąmoningai nunyru atgal į netikrą svarstomąjį sapną, kad tos penkios ar dešimt ne miego minučių man niekuo nesiskiria nuo tikro sapno - ir vėl. Kad ir dabar aš jaučiuosi taip lyg mano sąmonė ant tiek išsiplėtusi, kad nori knygas rašyk, - nori aik - sapnuok - viską priims ir nusives smėlio takeliu.
Vieną naktį visą laiką mokiausi raganauti su tokia jauna moterimi žaliai mėlynuose savo tėviškės rūsiuose:
- O kaip pažinti energetines būtybes? - klausiau aš jos.
- Kai būna mažos, girdisi toks "cik cik cik", didesnių toks garsesnis "cik cik cik", o pačių "pikčiausių" energetika ūžia lyg spinta - pasakoji ji man.
Kitą naktį Artūras mane pažadino, nes aš pradėjau skleisti ūžesius. O kaip tik aš tuo metu sapne bandžiau pakartoti garsus, pagal kuriuos mane mokė atpažinti energetines būtybes, - pasijuokiau iš to ir vėl inikau į tęsinį - tarsi jau nebėra minčių-trugdžių, kurios tarsi raudoni čirškiantys lazeriai po kojų pakeliui į dvasios saugyklą. Po beveik pusės metų "nieko neveikimo" fiziniame lygmenyje, suaktyvėja kūrybinės iniciatyvos, vidinės jėgos, atsiveria tai, kas užrašyta tik knygose ir dingsta visa į(si)diegta nereikalinga, kenkianti "apsaugos sistema". Tačiau, jeigu man pamačius lengvą laiptelį-pamoką į dar aukštesnį lygį, sukirba kirbinėlis, tai energetiškai nusidedu taip, kad iš to teisingiausiai ko gero galėčiau išeiti tik po gerų kelių metų tylos įžadų. Būna nepaaiškinamų dalykų - atsimuši tarsi į sieną: nei šlykštu, nei negera - junti, jog miršti ir t a v y j e t y l a.
Šiandien ir vėl sapnavau, kaip mano pirmasis laistytuvas nori mirti ir viskas. Jau trečią kartą. Aš, aišku, neprieštarauju. (Aš ir gyvenime esu nuostabi moteris, kuri padeda savo vyrui gyventi). Padedu jam mirti. Jis gulasi ant balta staltiese užkloto stalo su savo mėlynu megztinuku, su kuriuo ir prieš tai viename sapne savo noru įšoko į mamos kapo duobę ir taip gulėdamas labai stengiasi mirti. Aš dar bandau atkalbėti kaip nuo ketvirto butelio alaus, bet su nesmagumu, nerimu, kam to reikia, glostau, guodžiu ir pan. O jis dar kažką pasako, paramina mumis, nes čia daug jį išlydinčių ir atsigulęs ant savo stalo už baltos marškos miršta - dingsta, o tu tokia mylinti jautiesi. Išėjau iš sapno galvodama, kad kad jis to nori, jam taip reikia. Atsibudusi radau savo šeimininką - besikeičiantį, matyt, stipriai laidojantį senąjį save *
