Guobos ir planuose' uosiai

Ką tik ant kaldros' radau sparnuotą guobos sėklą. Už mūsų lango augo guoba - gyva puokštė. Guoba, apgobusi žibutes pavėsiu. Tiesą sakant, tokio nuostabaus medžio dar nebuvau mačiusi, suteikiau jai net sakralumo. Turiu intenciją - noriu tokį medį pasodinti ne tik nupaišyti. Ech, norėčiau dar ir su juo sulaukti jo šimto metų :) Ach - kad mano akys - juodos ir šakotos, kaip juodos šakotos miško ežerų, o - kad ant jų tūptų paukščiai. .. Vaikystėje jos šakelė būdavo atvaizduota ant biologijos pratybų sąsiuvinio. Būtumėt Jūs matę, kaip aš sąžiningai pildžiau tas pratybas. 
Šiandien pirmą kartą per langą girdėjau gegutę. Ir mes persikėlėm visai netoli - net tą pačią gegutę girdžiu. Bet mes persikėlėm ir palikom tą patį nustabiausią būstą Vilniuje. Laiminu... sparnuotą. .. sėklą. Tonight, tonight eternity’s an open door… No, don’t ever stop doing the things you do. We are here, we're all alone in our own Universe. We're going up.

Jeruzalės kapinės

Čia pačios nuostabiausios Vėlinės. Čia pats smulkiausias aidas, sklindantis tarp šlaitų nuo kaltuko stuksėjimo į granitą.

Po truputį iš čia išnyks ir mūsų energija. Išsikraustom. Iš vieno gyvenimo, į kitą. Per visokias patirtis. Per krūvas dėžių su daiktais, su mirusiais žmonėmis. Šiandien iš lentynų iškeliu mūsų knygas - mūsų įspūdžius, gyvenimo modelius padėjusias suformuoti kitų sielų mintis. Viskas akivaizdžiai laikina. Ir  šiandien šiek tiek esu karoliukas, skaidriame amžinybės barškutyje - sugebėjo - uždėjo man žiedą, kuris nespaudžia tik, jeigu einu keliu, kuriuo veda širdis. Ir tegul mus lydi visų laikų Žmones stiprinę ritualai esminiuose, erdves už buvimo demonstruojančiuose virsmuose. 

Šiandien atsiverčiau pačią psichodeliškiausią knygą "Gyvasis vanduo". Pagavau pasaką apie jaunikaitį, kuris ieškojo mergaitės, galinčios susiūti siūlę be siūlės, užlopyti lopą be lopo, sugauti tris vėles keliu einančias ir rado. .. "Gyvojo vandens" pasakos - tai vienas iš tobuliausių mūsų tautos kūrinių, interpretuotinų tik su didele dvasine patirtimi.

Mes paspyrėm smėlio dulkes eidami gyvenimo mišku, tegul sėda sėda sėda. .. Tebūnie visiems stiprybės, priimant virsmus. Te visiems sugebėjimo tuos virsmus priimti. Te visiems sugebėjimo tuos virsmus priimti sąmoningai.

Intencija

Aš apsidžiaugiau, kai mano pažįstama Goda išsidavė, kad pradėjo rašyti blogą, kuris vadinasi "Kodėl aš noriu gyventi Lietuvoje ir man čia gera". Gera, kaip kad sveika rytais pašokti jogą, anksti kėlus pašvęsti savo laiką šventų raštų studijavimui, taip sveika ir sutylėti mettas.

O aš myliu Lietuvą, nes

- Mūsų krašte žmonės dainuoja ne tik viena archaiškiausių kalbų, bet glaudžiasi prie žemės ir vis dar ravi savo rankomis morkas juodose lysvelėse. 
- Nes mes turime kaimo bendruomenių formavimo tendencijas - pasąminingai žinome, ką reiškia gyventi arti gamtos. Ir tai sumažina mūsų baimių skaičių, užkelia užtikrintumą.
- Nes mes esame labai kantrūs - iki pat galo. O kai supykstame, tą pačią dieną susigrąžiname nepriklausomybę.
- Nes čia vis dar kaimuose žmonės turi karvių ir šulinių.
- Nes viskas, ko reikia, kad realizuotume save, veikia ir ant šios žolės. 
- . ..

iNamaste

Visoms šio pasaulio ramybėms mes turime pievas. Jose glaudžiasi išmintis, talpinanti savyje kūno šventyklos sveikatą. Tegul aš grįšiu vėl namo ir parsitempsiu dar ne vieną pintinę vaistažolių ir arbatžolių sau ir žiemos saulėgrįžai. Tegul aš iki pat meto, kai auštant braidydama po pievas rasos vandenyse maudysiuosi nuogut nuoga siela, padilbiais žiūrėsiu į žoleles ir mes atsirinksime viena kitą. O jos mane guos ir stiprins. Tegul pražysta mano vaikystės pomėgiai žoliauti. Tegul aš dar ne kartą susitiksiu su genties moterimis. Tegul aš išmoksiu kuo nuoširdžiausiai padėkoti žemei už rasakilas, dirvinius asiūlius, veronikas, žemuogių lapelius. .. už tikrąsias spalvas virš žydros galvos.

Aš - neisiu pro'tas

Kažkada pastebėjau, kad trupa priekiniai mano dantys. Galvojau, kad jie kažkokie turbūt bus silpnoki. Bet dantistai paaiškino, kad ko gero nevalingai, bet labai stipriai juos sukandu, kai pykstu arba, kai kūnas dirba su kitokio pobūdžio pertampomis. Po kurio laiko pradėjau tai pati pastebėti, o pastebėjus sukandimą atpalaiduoti.

Lankydama jogą ir po to, kai mane atrado Vipassana, aš pradėjau geriau negu įprasta justi savo kūną. Ir pastebiu kiekvieną kartą, kai nevalingai suspaudžiu ir savo širdį - įtraukiu krūtinės ląstą, nebekvėpuoju arba stipriai įtempiu kairės rankos raumenis ties petimi - negeras fiziologiškai jausmas. Jeigu užsirakinu šioje būsenoje, tai pakyla spaudimas, atsiranda nerimas. Tai gali būti gražiausia diena vidury pienių pievos, bet The Butterfly Effect in the Memory. Sustabdyti proto žaidimus padeda Anapanos meditacija (Susikoncentruoji tik į kvėpavimą ir atsimušinėji nuo minčių). Protas dažnai užsižaidžia tarp suvokimų, kuriais vadovaujasi organizmas, tam kartui ieškodamas budinčios minties. Kai jos reikia greitai, ir - NĖRA taip greitai, kaip norėtųsi, prasideda nerimas. O tada reikia tiesiog Anapanos, Šavasanos, sąmoningo grožėjimosi žydėjimu, žaliavimu, blizgėjimu, šiluma ir vienuma  - tam, kad atsipalaiduotų tarp įsitempusių raumenų suspausti nervai.

O dar mes visi dažnai esame įtempę veidą. .. Numirsim, jis tikrai atsipalaiduos, bet galime pabandyti ir dabar. Atpalaidavęs veidą, nori nenori pereini į stebėtojo poziciją. Pačią sveikiausią mūsų būseną :)

Informacija tvyro ore

Manyje kūrybinė elektrinė, tačiau panašu, kad paskutiniu metu gyvenu nesukurdama realaus apčiuopiamo produkto - tikrosios šviesos. Ir panašu, kad man būtina ką nors parašyti, nutapyti, iš siūlų išvynioti, pasėti, nuravėti. Tam, kad jėgas naudingai paskirstyčiau, reikia normaliai laikytis disciplinos ir vidinės kontrolės, o taip pat suvaldyti ir sušvelninti perėjimus iš vienos dimensijos į kitą, išlaikyti tarp jų pusiausvyrą, įgyvendinant kiekvieno būvio idėjas šioje kūno šventykloje. Tai vienas svarbiausių gyvenimo uždavinių. O šios mintys, spėju, pačios ims ir įsigyvendins. Nes su tokia potencija, ta mano ketinimo galia, kaip pumpuras prie plius devyniolikos.

Vidinės sielos laisvės dėka, turime potenciją kurti ir atkurti ryšius vienas su kitu, su Aukščiausia (pa)sąmone. Ir tegul atsipalaiduoja žmonės, įklimpę į pertampų ir intrigų liūnus, tegul neužmiršta savo širdies, pagarbos gyvybei ir te susitaiko su tuo, kad energijos iš pavaldinių ar kolegų neprisiurbsi tiek, kad užtektų sau ir visiems šeimos nariams. Ateina metas ir žmogus tiesiog pasikaso tą vietą, kur nutūpė uodas. Nes kaip žaviai yra pasakyta: "Ką pasėsi, tą ir pjausi". O jeigu sunku pamatyti, ką blogai darome, tai brandžiame amžiuje (kiekvienam skirtingai) bent pusę metų reikia skirti tik sau ir studijuoti gyvenimą, kitų sukauptą dvasinę "literatūrą". Ir ką čia plėstis. Gal pridurti, kad tikrai faina, kai išsiaiškini savo gyvenimo misiją einamajam laikotarpiui. Drįstu teigti, kad turbūt sveika trumpam save prarasti vien tam, kad pajustum skirtumą tarp to, ką reiškia būti dėl savęs, ir nebūti savimi.

Kai atrandi nuoširdumą sau, sykiu atrandi daugybę kitų žmonių - nuoširdžių tau - bendraminčių, tikruoju gyvybės palaikymu, kūrybinio potencialo kaupimu ir realizavimu susidomėjusių kolegų. Kai tik nustojau gyventi kitų įbruktus gyvenimus, mane atrado ir veiklos, knygos, išmintis, kūryba ir visi kiti man įdomūs dalykai. Taip mane surado "The Celestine Prophecy", Vipassana ir ko gero ieško "kitokio" mokytojo darbas. "The Celestine Prophecy", tai knyga, su kuria aš susipažinau youtubėj.

Kai kažkur po pusantrų metų aš supratau, kad žinutės, sukrautos į video, tai ištraukos. Nutiko dar keletas virtualių pasimatymų, o šiais metais viską vainikavo Knygų mugė, kai pavargusių knygų kamputyje atradau mažą žalią, nukainojimų lidukais aplipintą knygutę; apuosčiau, apvarčiau, nugarėlėj perskaičiau: "A Book That Comes Along Once In a Lifetime and Changes Lives Forever" - tiko.. 

Visa knyga pastatyta ant nuostabių įžvalgų, kaip kad aiškios viksvų kupstynės, susiglaudusios tilteliais šlapiuose juodalksnynuose. .. Viena iš labiausiai man įstrigusių, slepia savyje mintį, kad pats didžiausias energijos potencialas yra grožio pastebėjime aplink save. .. tarsi užgimusi šioje žemėje galiu būti tik tuo gyva. Tad grožėsiuos ir budėsiu. Ačiū visiems, kurie tokiais keliais mane pasiekia. Žinokite, kad esate laukiami :)), o šie užrašai patampa virtualia mūsų bendravimo erdve apie mane ir dvasinį pasaulio atgimimą.

Jau sužydo slyvos, vykšnios arba reiks būtinai pas juos visus kada apsilankyti

Šiandien apskaitas dariau Marcelijaus Martinaičio krašte - Palendriuose, Kalnujuose. Ir pajutau kaip subruzdo, man pasirodžius, visa gyvenvietė. Jau pirmam apskaitos taške prie manęs "su džipu" privažiavo viena moteriškė, kuri augina šešką, ir pasidomėjo visgi ką čia darau, o aš tiesiog skaičiavau nuo Palendrių piliakalnio ir alpėjai nuo prieš mano akis atsivėrusio nuostabiai margo kultūrinio kraštovaizdžio, kuriame vietos užteko galybei margų paukščių, pirmą kartą šiais metais lakštingalos klausiausi. Ryte. O po to mane kalbino visi Piliakalnio gatvės šunys. Žmonės, - kas išdrįso gaudė ir klausinėjo, ar gali vis dar augti tie gluosniai malioratorių kanaluose, nes melioratoriai neleido auginti, o jiems lyg reikalingi krūmai pakūroms; ar gal aš čia kokias žemes taip surašinėju ir, kodėl jiems liepė viksvyną šienauti gal žinau? O aš tik plepėjau draugiškai ir spinduliavau iš laimės pabendrauti su Palendrių gyventojais, su dalimi netolimo Martinaičio pasaulio. Visada apie tai svajojau. Susitariau, kad kada nors aš užeisiu dar ir į svečius ir tuomet parašysiu apie Juos taip, kaip man viskas čionais atrodo, kur visi su tavimi sveikinasi, nors nepažįsta, papasakoja apie senąsias Palendrių kapines, apie Martinaičio sodybą ir ištryptus medžius, apie gyvenimus tų, kurie ten nuo vaikystės gyvena ir tų pačių paukščių visą gyvenimą klauso.

Tokias vietas aplankau ir apsižvalgau jose lyg to krašto kaimo vyrai, vadeliojantys vežimą su  Lietuvoje baigiamu pamiršti bėriuku. Tiesiog nedrąsiai užmetu galvą, pasisuku ateivio pusėn septyniadešimties laipsnių kampu ir po to nuvažiuoju nieko nešnekėdama, santūri ir susidomėjusi visu "kitos" sielos/ų pasauliu.

Kur tu stradi?

Ačiū visiems, kurie dėl manęs stengėsi ir mane saugo, moko. Šią savaitę aš leidau gamtoje, tupinėdama apie grybus, kerpes ir samanas. Ačiū Žydrūnui, Punios šilo ekologui, kad mus priėmė ir save išdalino. ..
Tikiu savo idėjomis ir jas įgyvendinu. Jau dvi dienas skaičiuoju rytais paukščius. Niekada neatrodė, kad laikas gryname ore, pažindinantis su šiuo pasauliu, gali būti apmokamas darbas. Niekada nepavadintum to ir darbu, gal tik vasaros pikais, kai sekina karštis. Bet ir tai, jeigu tuo metu visą savo laiką leidi miške, tai truputį kitaip, negu šusti pelkėse ar balose.

Aš visoms savo pažįstamoms moterims rekomenduoju rinktis vyrą, kurio jos nesijaučia vertos, nes tada tikrai jį mylės ir gerbs. Visoms rekomenduoju būti šiuo klausimu ryžtingoms, pačioms rodyti iniciatyvą. Lygiagrečiai šiems veiksmams, stoja gyvenimo veiklų pasirinkimas. Būtent tai, kas niekada neatrodė "darbu", mes ir turime rinktis ir veikti. O tai vis ieškome ieškome "kažko" už ką "moka daug" - "darbo", dėl kurio turi aukoti šeimą ir dvasinę joje igyjamą pusiausvyrą. Na, ir po to ariame, išliejame paskutinę sveikatą, laiką ir ramybę tame "darbe" - kaip latviai sako: "ką tu strādi?" (lv:kur tu dirbi?). O kur tu "kenti"? Svarbiausia įsisąmoninti, kad mums nėra neįmanoma nesirinkti ariavos painiavos, kitų žmonių idėjų, kurioms net iš tolo organizmas nepritaria. Tai anaiptol nėra tai, ką reiktų veikti. Mums būtina bent jau stengtis paieškoti nealinančios, gyvybę palaikančios, puoselėjančios - kuriančios jai vystytis palankias sąlygas veiklos. Yra idėjų, kurias tu tiesiog paspaudi po širdim eidama miegoti, reiškias reikia investuoti patį brangiausią savo laiką ir nueiti į pasimątymą su ta paspausta realybe, padėsiančia judėti savęs realizacijos link.

Todėl jaučiuosi nuostabiai, vėl galėdama įsisavinti tiriamas vietas, kuriose leidau savo vaikystę ir suprasti, kad jos niekur nedingo :) Jos visos mano namai, pakol aš esu atvira šiam pasauliui, neužgruzinta ir daranti tai, kas manęs nealina - "nedirbanti". O visa tai po truputį ateina tiesiog nieko neveikiant ir vis prisijungiant prie įvairių veiklų, kurios atrodė ir atrodo besą laisvalaikio pramogos ;)