Manyje kūrybinė elektrinė, tačiau panašu, kad paskutiniu metu gyvenu nesukurdama realaus apčiuopiamo produkto - tikrosios šviesos. Ir panašu, kad man būtina ką nors parašyti, nutapyti, iš siūlų išvynioti, pasėti, nuravėti. Tam, kad jėgas naudingai paskirstyčiau, reikia normaliai laikytis disciplinos ir vidinės kontrolės, o taip pat suvaldyti ir sušvelninti perėjimus iš vienos dimensijos į kitą, išlaikyti tarp jų pusiausvyrą, įgyvendinant kiekvieno būvio idėjas šioje kūno šventykloje. Tai vienas svarbiausių gyvenimo uždavinių. O šios mintys, spėju, pačios ims ir įsigyvendins. Nes su tokia potencija, ta mano ketinimo galia, kaip pumpuras prie plius devyniolikos.
Vidinės sielos laisvės dėka, turime potenciją kurti ir atkurti ryšius vienas su kitu, su Aukščiausia (pa)sąmone. Ir tegul atsipalaiduoja žmonės, įklimpę į pertampų ir intrigų liūnus, tegul neužmiršta savo širdies, pagarbos gyvybei ir te susitaiko su tuo, kad energijos iš pavaldinių ar kolegų neprisiurbsi tiek, kad užtektų sau ir visiems šeimos nariams. Ateina metas ir žmogus tiesiog pasikaso tą vietą, kur nutūpė uodas. Nes kaip žaviai yra pasakyta: "Ką pasėsi, tą ir pjausi". O jeigu sunku pamatyti, ką blogai darome, tai brandžiame amžiuje (kiekvienam skirtingai) bent pusę metų reikia skirti tik sau ir studijuoti gyvenimą, kitų sukauptą dvasinę "literatūrą". Ir ką čia plėstis. Gal pridurti, kad tikrai faina, kai išsiaiškini savo gyvenimo misiją einamajam laikotarpiui. Drįstu teigti, kad turbūt sveika trumpam save prarasti vien tam, kad pajustum skirtumą tarp to, ką reiškia būti dėl savęs, ir nebūti savimi.
Kai atrandi nuoširdumą sau, sykiu atrandi daugybę kitų žmonių - nuoširdžių tau - bendraminčių, tikruoju gyvybės palaikymu, kūrybinio potencialo kaupimu ir realizavimu susidomėjusių kolegų. Kai tik nustojau gyventi kitų įbruktus gyvenimus, mane atrado ir veiklos, knygos, išmintis, kūryba ir visi kiti man įdomūs dalykai. Taip mane surado "The Celestine Prophecy", Vipassana ir ko gero ieško "kitokio" mokytojo darbas. "The Celestine Prophecy", tai knyga, su kuria aš susipažinau youtubėj.
Kai kažkur po pusantrų metų aš supratau, kad žinutės, sukrautos į video, tai ištraukos. Nutiko dar keletas virtualių pasimatymų, o šiais metais viską vainikavo Knygų mugė, kai pavargusių knygų kamputyje atradau mažą žalią, nukainojimų lidukais aplipintą knygutę; apuosčiau, apvarčiau, nugarėlėj perskaičiau: "A Book That Comes Along Once In a Lifetime and Changes Lives Forever" - tiko..
Visa knyga pastatyta ant nuostabių įžvalgų, kaip kad aiškios viksvų kupstynės, susiglaudusios tilteliais šlapiuose juodalksnynuose. .. Viena iš labiausiai man įstrigusių, slepia savyje mintį, kad pats didžiausias energijos potencialas yra grožio pastebėjime aplink save. .. tarsi užgimusi šioje žemėje galiu būti tik tuo gyva. Tad grožėsiuos ir budėsiu. Ačiū visiems, kurie tokiais keliais mane pasiekia. Žinokite, kad esate laukiami :)), o šie užrašai patampa virtualia mūsų bendravimo erdve apie mane ir dvasinį pasaulio atgimimą.
Vidinės sielos laisvės dėka, turime potenciją kurti ir atkurti ryšius vienas su kitu, su Aukščiausia (pa)sąmone. Ir tegul atsipalaiduoja žmonės, įklimpę į pertampų ir intrigų liūnus, tegul neužmiršta savo širdies, pagarbos gyvybei ir te susitaiko su tuo, kad energijos iš pavaldinių ar kolegų neprisiurbsi tiek, kad užtektų sau ir visiems šeimos nariams. Ateina metas ir žmogus tiesiog pasikaso tą vietą, kur nutūpė uodas. Nes kaip žaviai yra pasakyta: "Ką pasėsi, tą ir pjausi". O jeigu sunku pamatyti, ką blogai darome, tai brandžiame amžiuje (kiekvienam skirtingai) bent pusę metų reikia skirti tik sau ir studijuoti gyvenimą, kitų sukauptą dvasinę "literatūrą". Ir ką čia plėstis. Gal pridurti, kad tikrai faina, kai išsiaiškini savo gyvenimo misiją einamajam laikotarpiui. Drįstu teigti, kad turbūt sveika trumpam save prarasti vien tam, kad pajustum skirtumą tarp to, ką reiškia būti dėl savęs, ir nebūti savimi.
Kai atrandi nuoširdumą sau, sykiu atrandi daugybę kitų žmonių - nuoširdžių tau - bendraminčių, tikruoju gyvybės palaikymu, kūrybinio potencialo kaupimu ir realizavimu susidomėjusių kolegų. Kai tik nustojau gyventi kitų įbruktus gyvenimus, mane atrado ir veiklos, knygos, išmintis, kūryba ir visi kiti man įdomūs dalykai. Taip mane surado "The Celestine Prophecy", Vipassana ir ko gero ieško "kitokio" mokytojo darbas. "The Celestine Prophecy", tai knyga, su kuria aš susipažinau youtubėj.
Kai kažkur po pusantrų metų aš supratau, kad žinutės, sukrautos į video, tai ištraukos. Nutiko dar keletas virtualių pasimatymų, o šiais metais viską vainikavo Knygų mugė, kai pavargusių knygų kamputyje atradau mažą žalią, nukainojimų lidukais aplipintą knygutę; apuosčiau, apvarčiau, nugarėlėj perskaičiau: "A Book That Comes Along Once In a Lifetime and Changes Lives Forever" - tiko..
