Šiandien apskaitas dariau Marcelijaus Martinaičio krašte - Palendriuose, Kalnujuose. Ir pajutau kaip subruzdo, man pasirodžius, visa gyvenvietė. Jau pirmam apskaitos taške prie manęs "su džipu" privažiavo viena moteriškė, kuri augina šešką, ir pasidomėjo visgi ką čia darau, o aš tiesiog skaičiavau nuo Palendrių piliakalnio ir alpėjai nuo prieš mano akis atsivėrusio nuostabiai margo kultūrinio kraštovaizdžio, kuriame vietos užteko galybei margų paukščių, pirmą kartą šiais metais lakštingalos klausiausi. Ryte. O po to mane kalbino visi Piliakalnio gatvės šunys. Žmonės, - kas išdrįso gaudė ir klausinėjo, ar gali vis dar augti tie gluosniai malioratorių kanaluose, nes melioratoriai neleido auginti, o jiems lyg reikalingi krūmai pakūroms; ar gal aš čia kokias žemes taip surašinėju ir, kodėl jiems liepė viksvyną šienauti gal žinau? O aš tik plepėjau draugiškai ir spinduliavau iš laimės pabendrauti su Palendrių gyventojais, su dalimi netolimo Martinaičio pasaulio. Visada apie tai svajojau. Susitariau, kad kada nors aš užeisiu dar ir į svečius ir tuomet parašysiu apie Juos taip, kaip man viskas čionais atrodo, kur visi su tavimi sveikinasi, nors nepažįsta, papasakoja apie senąsias Palendrių kapines, apie Martinaičio sodybą ir ištryptus medžius, apie gyvenimus tų, kurie ten nuo vaikystės gyvena ir tų pačių paukščių visą gyvenimą klauso.
Tokias vietas aplankau ir apsižvalgau jose lyg to krašto kaimo vyrai, vadeliojantys vežimą su Lietuvoje baigiamu pamiršti bėriuku. Tiesiog nedrąsiai užmetu galvą, pasisuku ateivio pusėn septyniadešimties laipsnių kampu ir po to nuvažiuoju nieko nešnekėdama, santūri ir susidomėjusi visu "kitos" sielos/ų pasauliu.
Tokias vietas aplankau ir apsižvalgau jose lyg to krašto kaimo vyrai, vadeliojantys vežimą su Lietuvoje baigiamu pamiršti bėriuku. Tiesiog nedrąsiai užmetu galvą, pasisuku ateivio pusėn septyniadešimties laipsnių kampu ir po to nuvažiuoju nieko nešnekėdama, santūri ir susidomėjusi visu "kitos" sielos/ų pasauliu.
