Visoms šio pasaulio ramybėms mes turime pievas. Jose glaudžiasi išmintis, talpinanti savyje kūno šventyklos sveikatą. Tegul aš grįšiu vėl namo ir parsitempsiu dar ne vieną pintinę vaistažolių ir arbatžolių sau ir žiemos saulėgrįžai. Tegul aš iki pat meto, kai auštant braidydama po pievas rasos vandenyse maudysiuosi nuogut nuoga siela, padilbiais žiūrėsiu į žoleles ir mes atsirinksime viena kitą. O jos mane guos ir stiprins. Tegul pražysta mano vaikystės pomėgiai žoliauti. Tegul aš dar ne kartą susitiksiu su genties moterimis. Tegul aš išmoksiu kuo nuoširdžiausiai padėkoti žemei už rasakilas, dirvinius asiūlius, veronikas, žemuogių lapelius. .. už tikrąsias spalvas virš žydros galvos.
