Kai esi kelyje, visas pasaulis padeda

46 Deep Listening and Loving Speech

Deep listening and loving speech are wonderful instruments to help us arrive at the kind of understanding we all need as a basis for appropriate action. You listen deeply for only on purpose-to alow the other person to empty his or her heart. This is already an act of relieving suffering. To stop any suffering, no matter how small, is a great action of peace.  The path to end suffering depends on your understanding and your capacity to act without sousing harm ant further suffering. This is acting with compassion, your best protection. Thich Nhat Hanh

I am here for you

I am here for you - skamba vieno garsiausių budistų vienuolio žodžiai, apibūdinantys visą budistinę religiją. Tuo pačiu šis mokymas skatina mylėti save, kad galėtum mylėti kitus. Ir visi aplinkui dabar veržiasi savo širdies keliu - besąlygiškai. Nusimušinėdami bet kokias dogmas, mokymus ir dėsnius, pasikliaudami vien savo širdimi. O aš tik matau, kad ko gero jie iki galo savo širdies taip ir neklauso. Arba pasileidžia kaip poruotis norintis jautis per vagą ant kelio po fūros ratais. O tą fūrą vairuoja dar vienas garsaus širdies balso klausytojas, per tą muziką negirdintis kas darosi aplinkui. O jam ir tas pats, nes jis klauso savo širdies, o ne kitų. Klausytis širdies man nėra tai, kad aš einu pas ką noriu, vos tik užsimanau, bučiuoju ką noriu, vos tik užsimanau, sakau ką noriu, vos tik užsimanau ir plius prie visko dar galvoju, kad esu nuoširdus. Ir tuo didžiuojuosi - jaučiu nuo to laimę. .. Aš asmeniškai nesijuntu laiminga, kai statau laimę ant kitų kaulų, kai darau, ką noriu. Jaučiuos laiminga, kai padarau kitus žmones tokiais, kai juos suprantu ir palaikau. Nors kartais tai reikalauja didžiulių pastangų, kurios man gal nėra tokios mielos kaip pats rezultatas. Ir man atrodo, kad niekada negalėčiau iškelti savo pilyje vienos vėliavos. Negalėčiau iškelti savęs ir savo kelio virš visko ir visų į tą pirmą vietą. Visada jaučiau visa širdimi, kad noriu iškelti dvi vėliavas. Noriu, kad greta šalia manęs eitų rūpestis kitais žmonėmis. Mokėjimas su jais susitarti ir kalbėtis.   Ir visi bando mane suvaržyti, kalbėdami, kad širdies kelias pats svarbiausias - ir nėra kitų kelių. O man niekada nekyla ranka užgožti kitas širdis ir paleisti savo taip, kaip prie Dubysos kad per ilguosius savaitgalius jūs kartais paleidžiat muziką. Aš noriu klausyti savo širdies taip, kad ir kiti galėtų girdėti savo. ..net ir tie fūristai.

auksinių uogų aruodas

Tai, kokius aš Jumis matau, priklauso tik nuo manęs. Norėčiau keltis iš tamsaus miego kaip besiritantis iš kiaušinio viščiukas, kaip iš žemės kylantis daigas, kaip sprunkantis pumpuras  - aš noriu būtent tokios jėgos. Aš nenoriu jokio militarizmo. Ir ne šarvai juosia mano liemenį, o prijuostės ir ne kalavijas ant mano peties, o ilgi saulės šildomi ir džiovinami plaukai, ir ant galvos man ne šalmas, o kaip bebūtų keista jau ir man pačiai, bet ko gero auksinių uogų karūna.

Lyg buvo kažkada kažkas daug svarbiau. ..

Lyg švelnios poezijos išsiilgęs kūnas, lyg vis dar tebežydinti seniai ant kapinių atnešta gėlelė, lyg vis dar tamsoje tebestovinti mama, nors vaikai išvyko dar prieš saulei leidžiantis, lyg pirmadienį namo grįžusi jauna gimdyvė, penktadienį netekusi savo nešioto kūdykėlio, lyg vaikas, kurio žaisliuką išneša jam nematant, lyg ieškantis vaikas, kuriam niekas nepadeda ieškoti, lyg mylėjęs, lyg buvęs ir mylimas, bet paliktas, lyg sąmoningai nusprendęs stengtis ir stengęsis, bet neįvertintas, lyg suaugęs, o kaip vaikas krykštaujantis, bet sugėdintas, lyg neišsaugojęs paslapties, lyg galvojęs esąs stiprus be žmonių - savo silpnumu, bet be jų nenurimstantis, lyg nieko nenorėjęs, bet viską ėmęs, lyg norėjęs duoti, bet nieko nedavęs, lyg kalbantis, bet neišgirstas, lyg sureikšminęs, bet supratęs, kaip tai nereikšminga, lyg nejuntantis, kaip viskas kinta.

lyg vaizdai, kuriuos renkiesi atsiminti prieš pat mirtį.

Tai, ką aš galėčiau padaryti

Apie tai, kaip klausytis savo širdies

Materialus protas užpildytas egoizmu. Kuo didesnis esi egoistas, tuo sunkiau suprasti, ar tavo idėja teisinga. Jeigu labai stipriai kažko norisi gyvenime, protas gyvas tik ta idėja. Todėl reikia vadovautis širdies balsu. Protas visur ieško malonumo, jeigu jį randa, iš karto į tai koncentruojasi. Pvz., staiga supranti, kad įsimylėjai kažkokį žmogų - nebėra kur dingti. O ar tai atneš laimę, ar ne? Nesvarbu kas - tiesiog priimtas sprendimas - jis teisingas ar ne? Pirmiausia, ką reikia padaryti, reikia atsitraukti nuo užgulusios idėjos. Vienintelis būdas tai padaryti, pasijungti į kitą laimės šaltinį. Vedose aprašoma, kad laimė išeina iš krūtinės centro. Kai meldiesi, raminiesi, tada užsipildai meile, dėmesiu, kurį jau pats gali dovanoti ir nebereikalauti.

T.y. tu myli taip, kad net priimi tai, kad žmonės nepriima tavo dėmesio ir meilės, kurį tu jiems galėtum sugeneruoti. Tik tada, kai tu nieko nelauki iš kito žmogaus, gali rasti sau gerą gyvenimo partnerį ar priimti reikalingą sprendimą bet kurioje kitoje srityje. Dar kartą: atsisėsti, nusiraminti, pradėti melstis, pasikabinti kokio nors švento žmogaus paveiksliuką, linkėti visiems laimės ir koncentruotis į savo širdį. Jeigu vidinės jėgos neužtenka atsakyti sau į klausimus, galima ieškoti žmonių, kuriems užtenka vidinės jėgos padėti tau priimti sprendimą arba pamatyti tavo kelią.  (O. G. Torsunovas). Ačiū.

Lys

mørket

Tamsus tirštas vakaras, toks, per kurį vos gali prasiskverbti, o akys pradeda pilkai matyti tamsą ir net neįtartum, kad už to slypi kelios minutės po vidurnakčio ir kelios valandos po ryto šešių, skirtos ne prisiliesti lūpom prie gaivinančios obuolių sulčių taurelės tamsioje virtuvėje, o murzinam nuovargiui pavirsti į dar didesnį. Jaučiuosi, kaip savo šūde išsivoliojusi karvė ir išmurzinusi dar ir tešmenį. Atsikeliu, statau lyg iš degtukų planų pilis, nenusiraminu, vis ieškau, ką čia energetiškai išgręžti, sukinėjuosi, nenusistoviu, valgau pietus per vakarienę - košmaras kažkoks, o ne gyvenimas. Žemai lenkiuosi kiekvienam rytui, kuomet mačiau saulės patekėjimą. Man be galo skausmingas rudeninio laiko keitimas, ypač po to, kai prisipratini keltis penktą ryte ir tada dirbti, o gultis iki dvylikos. .. Tyla, oras, maistas, komanda. Iškėlusi baltą vėliavą iš piktžolių krūvos mosikuoju ir vaikus prašau greičiau susidėti planetas ir eiti pažaisti į lauką, o ne virtuvės garuose aplink mano galvą, kai aš iš paskutiniųjų stengiuosi iškepti lietinius pirmą kartą didelius - per visą savo gyvenimą.