geidžiamiausias

aš noriu mylėti kitus taip, kad man nereikėtų, kad mane mylėtų.

puodkėlė

Su viskuo, kas neduoda mums ramybės, mes turime dirbti tuojau pat, nes kitu atveju, mumyse atsivers latakėlis meilei, kurią jaučiame gyvenimui, nutekėti užmarštin. Kuo greičiau mes savyje atrasime atsakymus į klausimus, apie tai kokią pamoką mokomės ir nusiraminimą net kai suvokę pamoką, suprantame, kad toji vis kartojasi, tuo greičiau širdyje tarp skliaustelių vėl ims kauptis mūsų blizgančios akys, kitų žmonių pateisinimas ir aplink kaklą pradės plaikstytis balti drugiai sparnais lyg paklodėmis - mes vėl grįšime į save. Padėkokime visiems, kurie mums suteikia tam stiprybės.

Nuostabu, kai informacija, tvyranti ore, atitinka faktinę realybę.

Atvirukas

- Aš išmokau būti laiminga

Ištikimieji

Titanas, Tritonas, Metija, Adrastėja, Amaltėja, Tebė, Ijo, Europa, Ganimedas, Kalista, Leda, Himalija, Lisitėja, Elara, Anankė, Karmė, Pasifė ir Sinopė. ..




Jovian system 

Vardai tų, kurie mus veda

Už visus gerus darbus, už visas nuoširdžias intencijas, už žmonių geranoriškumą, už asmeninę laisvę daryti gerus darbus, nuoširdžiai ir geranoriškai veikti. Už besistengiančius suprasti ir išgirsti tai, kas pasakyta, už laimę jaučiančiųjų bukaprotiškumą ir kitiems nesuvokiamą pasiaukojimą, už nesaugumą, už rūpestį, už tyrą mintį, ramiai sėdint autobuso stotelėje, už absoliutų atsivertimą, atvirumą, už pasitikėjimą vienas kitu ir atlaidumą, už atsigręžimą į save - matymą to, ką patys darome ne taip; už pateisinimą, už maldas vidur nakties, už aiškumą, už ramų veidą sunerimusiųjų būryje, už kantrybę, už meilę, už pagarbą, už švarą, už pagarbią tylą, džiaugsmą būti energija jau čia ir dabar, už nusilenkimą jėgoms, užkeliančioms mus į save; už tuos, kurie mus veda, laimina ir už mus meldžiasi. Ačiū Jums. 

Pirmiausiai vaiko siela nusileidžia į vyro širdį

Šiandien dar perskaičiau, kad vaikai jau prieš ateidami į šį pasaulį praneša apie save: "Pasiklausiusi mamų sužinai, kad kūdikio atėjimas juntamas gerokai anksčiau, nei įvyksta ląstelių susiliejimas. Sapnais, pojūčiais, giluminiu žinojimu ateinantys vaikai praneša apie save. Intuityvusis pasaulis atsiveria, tik mes ne visada sugebame perprasti simbolius, kuriais vaikai save apreiškia. Tradiciškai šį pranešimą simbolizuoja vandens lelijos, lotosai. Abi gėlės simbolizuoja Ugnį ir Vandenį – Kūrimą ir Kartą – Tėvą ir Motiną."

Atsimenu, kaip sapnavau juos spindint juodai žaliuose šlapiuose eglynuose - sklido magiška rausvai violetinė balta šviesa, vanduo, veidrodžiavimai samanose. Prieš tai juos suradau paauglystės dienoraštyje, tą vakarą po skaudžios neišgyventos meilės ramindama, kad surasiu jiems nuostabų tėtį. :) Iki šiol nešiojuosi širdy tą sapną ir jų sielų šviesos spalvą. Visada žinojau, kad sapnavau savo vaikus. Ir dabar juos dažnai jaučiu kaip ramybėje ir meditacijoje laukiančias sielas. Ačiū. Laukiu ir aš, kai pirmoji peržvelgs mane ir mūsų ateitį - kiaurai, lyg peržiūrinėdama stenogramas. O aš sugersiu jo žvilgsnį ir žemai nusilenksiu priimdama jo pagarbų atėjimą.

Kurkime ryšius tarsi kūdykiai, atverdami savo krūtines regėjimui kiaurai. Atskleiskime save tokius, kokių gailimės neparodę mirusiam draugui, mylimajam, mamai ir tėčiui. Ir nors ir lengviau po mirties, bet stenkimės ir juskime jų subtilų kūną, auskime ryšį, kol jie dar gyvi. Tokių jų, tokių net savęs ilgisi ir mūsų sielos. Eikime į žmones taip, tarsi ruoštumėmės likti kambaryje vieni. Aš sudedu paskutines savo kaukes, kaip ginklus. Nesvarbu, kokie mes esame - visiems visko pagal karmą, pagal pasirinkimą - leiskime sau būti, leiskime būti kitiems, tokiems, kokie jie yra. Juk visa tai - tik dar viena milžiniška, fantastiška žaidimų aikštelė, kurioje mes mokomės.

Kokias pamokas mokaisi. .. tu? Su tais žmonėmis, kurie eina kartu? Jų velniškai daug - tiesa? :) 

Labai giliuose, gal kitų protams absoliučiai nesuvokiamuose apmąstymuose, aš supratau, kad pasakiškai norėčiau, kad Jūs abu būtumėte mūsų vaikų krikštatėviais. Jie to norėtų.  

We Who Fell In Love With The Sea

Tiesiog budžiu ir sakralumą atpažįstantys žmonės bendrauja su manimi jau kaip su siela. Jeigu jų vibracijos aukštos, tikėjimas viskuo, kas vyksta dar stipresnis, tai lūpomis kaip dalgiu jie išplėšia per skruostus pačią didžiausią širdies šypseną, žiūrėdami į akis, žiūri kiaurai ir išbudina aukščiausias savo čakras be jokių pastangų, jeigu kukliau - tuomet gyvybinės jėgos susikaupia "už akių". .. ir fantastiškai spindi. Tokios sielos visada nusilenkdamos manyje jų atžvilgiu sugeneruoja ir iš jų perduoda gilią pagarbą ir žinias, ir/arba intensyvų džiaugmą ir meilę gyvenimui ir žmonėms. 
Mes atėjome tam, kad padėtume žmonėms būti Žmonėmis. Mūsų labai stipri valia ir geros širdys. Mes dažnai esame įrankiai Jūsų išbandymams. Mūsų daugėja. Žemai lenkiuosi ir dėkoju tiems, kas mus suveda ir išbudina. Aš suklaupiu su jais tomis akimirkomis, kai mes ilgimės tokių pačių - tvinksim intensija Būti. Džiaugiuosi už tuos, kurie nurimo, pajutę, kad jie - ne vieni taip suvokiantys tikrovę ir už tuos, kurie atsiplėšė nuo iliuzijos. Žmonės dabar jau maldomis piešia tiltus. ..tarp čakrų. Užeikit už jutimų į aiškų žinojimą. 

Aš gyvenu. Aš esu laiminga, link'inti to visiems.

Mano namas - aplink mane

Gyvenam iš skirtingų dimensijų. Išsitiesti kaip tiltams tarp savų ir tarp kitų.

Mažyte Mylimoji Žibute,

Šmirinėjau slėniuose palei Skėterius. Kaip visada kas nors ateina pasidomėti, ką aš čia veikiu: moterys klausia tiesiai šviesiai: "Ko čia ieškot?", vyrai: "Gal pasiklydot, gal reikia padėt?", diedukai: "Žemę matuojat?" Šį kartą atėjo jaunikaitis. Iš dešimto karto jam pavyko paklausti, ką čia veikiu. Kukliai sugebėjau paklausti pati, kur čia dar galėčiau gauti pieno, vietoj krūvos atsakymų į jo klausimus ne apie tai, kas jam įdomu. Atsisvekino, užnešė mano žinią ant kalniuko ir netrukus pas šalia rymančias karves nuo kalniuko su žaliais bankeriais per petį atbildėjo dvi kaimo moteriškės ir jau aš nieko nelaukus paklausiau, - "ar melšit čia ir dabar karvę, noriu pieno? - bet sakau, - "tik du litus turiu". Tai sako: "Tai du litrai išeina!" :) Kliuvo pieno ir man - ne vienai - iš viso prie pieno sulėkusio būrio. Šeimininkė pasiliko šuniukui! O aš būtinai turėjau parsivežti pieno, gi pririnkau du litrus mėlynių Žaliosios girininkijos miškuose.

Kai tik atvykau į tą kaimelį, mano akis tiesiog prikaustė tasai namelis su gėlė, kurio kieme man iškošė tuos garuojančius pieno du litrus.

Aš dar darau tokią nežymią nuodėmę: kai ką nors iš kaimiečių susitinku, vis pasakoju, kad žmonės Lietuvoje jau pradėjo karves "per pusę" laikyti. .. Nors tik vieną kartą taip girdėjau Dubingiuose. Tikiuosi, kad kam netyčia tai padės neatsisakyti savo Mylimųjų, Mažyčių ir visais gražiausiais pasaulio vardais vadinamų rupšnotojų.

Kai važiuosite pro šalį ir Jūs, kviečiu, pirkite iš mūsų kaimo žmonių pieną, varškę, uogas, grybus, obuolius, bulves, morkas, svogūnus - bus pigiau ir tyliau prieš miegą šypsositės.

matiniai mėlynių ratai ratai

Jaučiu kaip atšąla kūnas, kai savaitėmis dirbu gamtoje; kad tampa sunku prašnekti, kai prie manęs prieina jie, teiraudamiesi, ką veikiu jų pievoj; kaip džiugina žmonės: miške - uogautojai, laukuose - melžėjos, kaimai. ..; kaip tyloje lyg po lietaus į upę veržiasi kūrybiniai šaltiniai, gilindami vagą; kaip netyla - kyla - rankos, rinkdamos mėlynes ir išsiskleidžia sparnai šokti su skersvėjais tarp paparčių eglynuose ir kaip maloniai tarp proto ir manęs prašvilpia suvokimai, kad tas tarpas tarp mūsų baisiai didelis. .. ir kokios tonos susivaldymų dar mūsų laukia, norint kiekvieną rytą atsibusti žmonėmis - lyg svoris, naktį pamačius pėdas aplipusias dešimtimis mažų dėlyčių. aach. jeigu tik būni gyva, iš karto žemuogės didelės lyg skruzdėlyne užaugintos, avietės saldžios lyg ąžuolų kirtavietėse; šypsnis per visą sielą, jeigu sutinki žmogų - gervę ir būtinybė atsistoti nuoga krūtine prieš dangų, kuriame ji skraido, norint ant žemės tvirtai vaikščioti ir šokinėti ant rankų, ne tik ant kojų - iš pačios šerdies medis žydi.

Apie išsilaisvinimą

Anicca - viskas kinta

Kam reikalingas karas?

Pradedu suprasti gotus, tuos intelektualesnius - jautrūs, daug suvokiantys jusminiu pagrindu. Pradedu suprasti, kodėl reikalingas karas - vis kitomis aplinkybėmis Dievui, o mąstančiam vyrui, einančiam kario keliu - savirealizacijai. Pradedu suprasti, kad aš dažnai apie labai sudėtingus dalykus kalbu taip, kad ko gero suprantu tik pati sau viena - turiu išmokti pateikti informaciją taip, kad ją suprastų kiekvienas - individuliai. Pradedu įsisavinti tai, kad aš nesu svarbiausia, brangiausia ir niekada nebūsiu niekam - tik labai retas svarbesniu už save gali laikyti šalia esantį žmogų. Galvoju, kad nepažįstu daugelio žmonių lygiai taip, kaip jie nepažįsta manęs. Džiaugiuosi, kad pateisinu žmones visada, nesvarbu, kad prieš tai kaip reikiant nuteisiau; kad blaškausi savo nerimuose, o ne skęstu juose. Stebiuosi kaip veikia šio pasaulio dėsniai, kaip aš kaip įrankis diriguojančioje rankoje ir kaip mes visi kaip viščiukai, jai panorėjus, subėgame į vieną vietą ir pypsime. Stebiuosi, kaip kiti žmonės nesupranta, iš kur pas juos nelaimės ir aklai užriša karmos mazgus, kai turėjo išmokti pamoką - t. y. juos atrišti. Tiesiog gėdinasi ir nešasi tai į kitą gyvenimą.

Mes tikrai šioje žemėje visi esame po vieną, nesvarbu, kiek mums aplink tariamai priklausytų, bet drauge ir - absoliutus vienis.

prisijaukinti netektis

Kartais reikia kirsti finišo tiesiąją kaip šlapiai mažai varlytei kelią, tarsi balta vėliava plėviasuojant ore kojelėmis. Kartais pamokos būna sunkios. Sugrąžinančios į žalią smaragdinę širdį tylias mintis apie kitų gerovę, ramybę ir turėjimus.
Šiandien ėjau laukais įsikibusi į nematomą rankelę ir rinkau liepžiedžius, čiobrelius, saliavus, asiūklius, vingiorykštes, ramybę, ramybėje auksavabalius, vingiorykščių nėriniuose. 

Norėčiau kvepėti kaip liepos kad kvepia - tyluma, vėsia gelme ir šiluma - moterim. Norėčiau netikėtai pradžiuginti kitus kaip kad šiandien netikėtai atradau pačią reikalingiausią žolę - vaistinę notrą. Norėčiau savo rūpesčiu ir švelnumu dalintis atlapa krūtine, kad ir kas man nutiktų.
Ir yra šiame pasaulyje vyrų, su kuriais aš jaučiuosi kaip liepa - moterim. Ir yra pasaulyje laiko, kurį man gali skirti patys brangiausi žmonės. Ir yra čia žmonių, kurie šviesūs Mėlynakiai Nemunėliai. Ačiū.

Mes čia susitiksim

Lietuvos žolynai

Žalioj stotelėje beržai man laimės linki, beržų linkėjimai žali žali, kai sėdžiu pamiškėj ir stengiuosi ramiai papusryčiauti. Dainuoju mintyse šią dainą ir paskui tik suprantu, kad čia tie beržai tai tie, kur virš galvos .. .šlama. Pasakau. Ačiū. Ir tikrai yra dėsniai, kuriais visa augalija į bendruomenes suburta, o joje veisiasi visokiausi ant plauko kirminai, pakibę tiesiai virš dubenėlio su koše. Vienam rūšių turtingam eglyne, tupint tarp mėlynių, pajutau kaip kažkas krenta iš medžio. .. sutikau gal tris voveres, kurios apsimetė, kad manęs nestebi. Apsimetinėjom mes abi. Bet kam tas melas, kai pagalvoji - šypsena mano veidui. Tikrai yra dėsniai, pagal kuriuos žmonės suburti.