matiniai mėlynių ratai ratai

Jaučiu kaip atšąla kūnas, kai savaitėmis dirbu gamtoje; kad tampa sunku prašnekti, kai prie manęs prieina jie, teiraudamiesi, ką veikiu jų pievoj; kaip džiugina žmonės: miške - uogautojai, laukuose - melžėjos, kaimai. ..; kaip tyloje lyg po lietaus į upę veržiasi kūrybiniai šaltiniai, gilindami vagą; kaip netyla - kyla - rankos, rinkdamos mėlynes ir išsiskleidžia sparnai šokti su skersvėjais tarp paparčių eglynuose ir kaip maloniai tarp proto ir manęs prašvilpia suvokimai, kad tas tarpas tarp mūsų baisiai didelis. .. ir kokios tonos susivaldymų dar mūsų laukia, norint kiekvieną rytą atsibusti žmonėmis - lyg svoris, naktį pamačius pėdas aplipusias dešimtimis mažų dėlyčių. aach. jeigu tik būni gyva, iš karto žemuogės didelės lyg skruzdėlyne užaugintos, avietės saldžios lyg ąžuolų kirtavietėse; šypsnis per visą sielą, jeigu sutinki žmogų - gervę ir būtinybė atsistoti nuoga krūtine prieš dangų, kuriame ji skraido, norint ant žemės tvirtai vaikščioti ir šokinėti ant rankų, ne tik ant kojų - iš pačios šerdies medis žydi.