Šmirinėjau slėniuose palei Skėterius. Kaip visada
kas nors ateina pasidomėti, ką aš čia veikiu: moterys klausia tiesiai
šviesiai: "Ko čia ieškot?", vyrai: "Gal pasiklydot, gal reikia padėt?",
diedukai: "Žemę matuojat?" Šį kartą atėjo jaunikaitis. Iš dešimto karto
jam pavyko paklausti, ką čia veikiu. Kukliai sugebėjau paklausti pati, kur čia dar galėčiau gauti pieno, vietoj krūvos atsakymų į jo klausimus ne apie tai, kas jam įdomu. Atsisvekino, užnešė mano žinią ant kalniuko ir netrukus pas šalia
rymančias karves nuo kalniuko su žaliais bankeriais per petį atbildėjo dvi
kaimo moteriškės ir jau aš nieko nelaukus paklausiau, - "ar melšit čia
ir dabar karvę, noriu pieno? - bet sakau, - "tik du litus turiu". Tai sako: "Tai du
litrai išeina!" :) Kliuvo pieno ir man - ne vienai - iš viso prie
pieno sulėkusio būrio. Šeimininkė pasiliko šuniukui! O aš
būtinai turėjau parsivežti pieno, gi pririnkau du litrus mėlynių Žaliosios girininkijos miškuose.
Kai tik atvykau į tą kaimelį, mano akis tiesiog prikaustė tasai namelis su gėlė, kurio kieme man iškošė tuos garuojančius pieno du litrus.
Aš dar darau tokią nežymią nuodėmę: kai ką nors iš kaimiečių susitinku, vis pasakoju, kad žmonės Lietuvoje jau pradėjo karves "per pusę" laikyti. .. Nors tik vieną kartą taip girdėjau Dubingiuose. Tikiuosi, kad kam netyčia tai padės neatsisakyti savo Mylimųjų, Mažyčių ir visais gražiausiais pasaulio vardais vadinamų rupšnotojų.
Kai važiuosite pro šalį ir Jūs, kviečiu, pirkite iš mūsų kaimo žmonių pieną, varškę, uogas, grybus, obuolius, bulves, morkas, svogūnus - bus pigiau ir tyliau prieš miegą šypsositės.
