Kam reikalingas karas?

Pradedu suprasti gotus, tuos intelektualesnius - jautrūs, daug suvokiantys jusminiu pagrindu. Pradedu suprasti, kodėl reikalingas karas - vis kitomis aplinkybėmis Dievui, o mąstančiam vyrui, einančiam kario keliu - savirealizacijai. Pradedu suprasti, kad aš dažnai apie labai sudėtingus dalykus kalbu taip, kad ko gero suprantu tik pati sau viena - turiu išmokti pateikti informaciją taip, kad ją suprastų kiekvienas - individuliai. Pradedu įsisavinti tai, kad aš nesu svarbiausia, brangiausia ir niekada nebūsiu niekam - tik labai retas svarbesniu už save gali laikyti šalia esantį žmogų. Galvoju, kad nepažįstu daugelio žmonių lygiai taip, kaip jie nepažįsta manęs. Džiaugiuosi, kad pateisinu žmones visada, nesvarbu, kad prieš tai kaip reikiant nuteisiau; kad blaškausi savo nerimuose, o ne skęstu juose. Stebiuosi kaip veikia šio pasaulio dėsniai, kaip aš kaip įrankis diriguojančioje rankoje ir kaip mes visi kaip viščiukai, jai panorėjus, subėgame į vieną vietą ir pypsime. Stebiuosi, kaip kiti žmonės nesupranta, iš kur pas juos nelaimės ir aklai užriša karmos mazgus, kai turėjo išmokti pamoką - t. y. juos atrišti. Tiesiog gėdinasi ir nešasi tai į kitą gyvenimą.

Mes tikrai šioje žemėje visi esame po vieną, nesvarbu, kiek mums aplink tariamai priklausytų, bet drauge ir - absoliutus vienis.