Šiandien dar perskaičiau, kad vaikai jau prieš ateidami į šį pasaulį praneša apie save: "Pasiklausiusi mamų sužinai, kad kūdikio atėjimas juntamas gerokai
anksčiau, nei įvyksta ląstelių susiliejimas. Sapnais, pojūčiais,
giluminiu žinojimu ateinantys vaikai praneša apie save. Intuityvusis
pasaulis atsiveria, tik mes ne visada sugebame perprasti simbolius,
kuriais vaikai save apreiškia. Tradiciškai šį pranešimą simbolizuoja
vandens lelijos, lotosai. Abi gėlės simbolizuoja Ugnį ir Vandenį – Kūrimą ir
Kartą – Tėvą ir Motiną."
Atsimenu, kaip sapnavau juos spindint juodai žaliuose šlapiuose eglynuose - sklido magiška rausvai violetinė balta šviesa, vanduo, veidrodžiavimai samanose. Prieš tai juos suradau paauglystės dienoraštyje, tą vakarą po skaudžios neišgyventos meilės ramindama, kad surasiu jiems nuostabų tėtį. :) Iki šiol nešiojuosi širdy tą sapną ir jų sielų šviesos spalvą. Visada žinojau, kad sapnavau savo vaikus. Ir dabar juos dažnai jaučiu kaip ramybėje ir meditacijoje laukiančias sielas. Ačiū. Laukiu ir aš, kai pirmoji peržvelgs mane ir mūsų ateitį - kiaurai, lyg peržiūrinėdama stenogramas. O aš sugersiu jo žvilgsnį ir žemai nusilenksiu priimdama jo pagarbų atėjimą.
Kurkime ryšius tarsi kūdykiai, atverdami savo krūtines regėjimui kiaurai. Atskleiskime save tokius, kokių gailimės neparodę mirusiam draugui, mylimajam, mamai ir tėčiui. Ir nors ir lengviau po mirties, bet stenkimės ir juskime jų subtilų kūną, auskime ryšį, kol jie dar gyvi. Tokių jų, tokių net savęs ilgisi ir mūsų sielos. Eikime į žmones taip, tarsi ruoštumėmės likti kambaryje vieni. Aš sudedu paskutines savo kaukes, kaip ginklus. Nesvarbu, kokie mes esame - visiems visko pagal karmą, pagal pasirinkimą - leiskime sau būti, leiskime būti kitiems, tokiems, kokie jie yra. Juk visa tai - tik dar viena milžiniška, fantastiška žaidimų aikštelė, kurioje mes mokomės.
Kokias pamokas mokaisi. .. tu? Su tais žmonėmis, kurie eina kartu? Jų velniškai daug - tiesa? :)
Labai giliuose, gal kitų protams absoliučiai nesuvokiamuose apmąstymuose, aš supratau, kad pasakiškai norėčiau, kad Jūs abu būtumėte mūsų vaikų krikštatėviais. Jie to norėtų.
Kurkime ryšius tarsi kūdykiai, atverdami savo krūtines regėjimui kiaurai. Atskleiskime save tokius, kokių gailimės neparodę mirusiam draugui, mylimajam, mamai ir tėčiui. Ir nors ir lengviau po mirties, bet stenkimės ir juskime jų subtilų kūną, auskime ryšį, kol jie dar gyvi. Tokių jų, tokių net savęs ilgisi ir mūsų sielos. Eikime į žmones taip, tarsi ruoštumėmės likti kambaryje vieni. Aš sudedu paskutines savo kaukes, kaip ginklus. Nesvarbu, kokie mes esame - visiems visko pagal karmą, pagal pasirinkimą - leiskime sau būti, leiskime būti kitiems, tokiems, kokie jie yra. Juk visa tai - tik dar viena milžiniška, fantastiška žaidimų aikštelė, kurioje mes mokomės. Kokias pamokas mokaisi. .. tu? Su tais žmonėmis, kurie eina kartu? Jų velniškai daug - tiesa? :)
Labai giliuose, gal kitų protams absoliučiai nesuvokiamuose apmąstymuose, aš supratau, kad pasakiškai norėčiau, kad Jūs abu būtumėte mūsų vaikų krikštatėviais. Jie to norėtų.
