waffen ss ir bandelės su pienu

Paskutiniu metu labai dažnai atkreipiu  dėmesį į žodžius, kuriais žmonės apibūdina savo dvasines patirtis be abejo remdamiesi kažkokiomis realiomis emocijomis, jutimais, ryšiais tarp įvykių, kuriuos mato. Ir vis dažniau perskaitau štai tokius užrašus:

"Ir tie žmonės, kurie pažadino pirminį potraukį Jam, jie vienintėliai žino kas yra tikrasis turtas. Ir jie vienintėliai gali tai duoti, nes meilė Krišnai yra užkratas. Pats švenčiausias užkratas - vienintėlis priešnuodis juslinio pasitenkinimo šiltinei įveikti. Tad kiekienas išmintingas žmogus turėtų drąsiai plaukti jūras, lipti per kalnus, įveikti minų laukus - tik tam, kad sutikti pilną meilės Krišnai asmenį. Sutikti ir gauti šį virusą...
                     arba
 "Ar mes save laikome šviesos kariais ir dvasiniu Švyturiu ar tik egzistuojame diena iš dienos? Jie primena besitreniruojančius ir treniruojamus karius, kad taptų dalimi armijos nešiojančius kalavijus ne mirčiai, o šventei – Kalavijų Tiltas. Tiltas – tai dalis finalinės kovos. Aišku, tai metafora. Kova, aišku, baigsis. Visi Šviesos Darbuotojai nešioja kalavijus. Jie juos laikys aukštai tol, kol pareis nugalėtojai."

. ..tada tiesiog paburbu, kai prie tokių prierašų paskaitau "Dalintis tuo, kas brangiausia" ir susigalvoju sau, kad esu minimum šviesos darbuotojas, o ne karys ir apskritai nenoriu jokių kovų, karų, užkratų, virusų ar priešnuodžių. Nenoriu sirgti - noriu būti. Susigalvoju sau, kad esu kokių nors šviesos bandelių kepėja su miltuota prijuoste. Mokausi kepti šviesos bandeles - maistą dūšiai. Kovos, kario, užkratų, virusų asociacijos man netinkamos tikrąjai laimei, kurią junti būdamas šviesus, apibūdinti. Ten jokio militarizmo nėra tik visiškas Jėzus Kristus pasiruošęs iš meilės atiduoti paskutinę gyvybę. .. ir jokių ligų - tik plačios akys ir kvepianti širdis, stebint viską taip, kaip yra. Aišku, galėčiau lygiai tą patį pasakyti ir taip: "tik išvirtusios akys ir ištinusi nuo meilės širdis". Manau, kad tokiuose išsireiškimuose žodžiai adekvatūs tam kas vyksta - gali būti - kitaip sakant, mes renkamės atitinkamas metaforas savo būsenoms apibūdinti. Jeigu tavyje karas - tai karas, jeigu liga - tai liga, jeigu meilė - tai meilė. Neįsivaizduoju, tiesą pasakius, nei angelo su kardu, nei Jėzaus Kristaus sergančio virusu ir kviečiančio užsikrėsti. ..

Karas vardan taikos ir šviesos lygus išprievartavimui vardan nekaltybės - kažkur girdėjau. 

Kviečiu į prie bendro stalo su pienu ir šiltomis bandelėmis, eklerais, pyragučiais su varške, kopūstais, daržovėmis - pailsėkim savo karuose ar neradimuose, kaip žodžiais išreikšti didybę, kurią jaučiam.

 

Ir nuostabu man, kad žodis mantra, reiškia proto ginklą:

  man tra ta ta ta ta ta ta

Kelias, kuriuo eini - širdies kelias

Mums rinktis vertybes ir dėsnius, kuriais vadovaudamiesi mes tuo keliu važiuosim - čia ir žiojėja mūsų nežinojimas, kad 2+2 gali būti =6. Nors labai aišku, kada mes mylime, kada mes laukiame, kada mums skauda, kada kunkuliuojame džiaugsmu - tai ryškios patirtys (2+2=4). Gali būti neaišku - kodėl - ten, kur susipriešina mūsų pačių vidinis žinojimas su žinojimo stoka. Tikėtina, kad dėsniai sunkiai važiuos keliu, kuriuo eina širdis - ne vien mes save veikiame. .. Mus veikia daugybė kitokių jėgų: nutildžius savo ir kitų mus veikiančius protus, planetų mes kaip norim tai jau tikrai nepastumdysim. Dėl šių jėgų poveikio ir neišvengiamų širdies kelių sankirtų, gimsta dėsniai kaip transporto priemonės - mūsų vertybių sistemos.

Aš nenoriu tavęs skaudinti

Jeigu klausydamas savo širdies, pastebėsi, kad pamynei doros dėsnius arba esi laimingas kitų žmonių sąskaita, reiškia, kad tu neklausai savo širdies.

Norisi tęsti. Geriausiai pratęsiau vistik vakar. Vistik kažkokios jėgos leido susiformuoti tas mintis ligi galo ir net apie tai padiskutuoti (kokie mes vis dėlto priklausomi - nuo jėgų). Nežinau ar aš perteiksiu tai, ką jau iššnekėjau. Gali būti, kad nebeužteks vidinės ugnies pasigarsinti dinamitinę mėtinę cigaretą ir tęsti nuotaikoje, kur mano laimė nepriklauso nuo išorinio pasaulio, filtruojant kiekvieną įkvėpimą, kurio rūkai išsisklaido mano plaučiuose ir išsibėgioja kraujyje - kaip ir kiekviena dienos "naujiena" . ..iš Akašos lentynų.

Pradėkim nuo to, kad "Tu nenorėjai manęs skaudinti" - tavo pačio vėjai, siaučiantys širdyje, neturi užpūsti kitos žvakelės. Pradėkim klausytis širdies nuo mažmožių. Tu nenorėjai. .. manęs skaudinti. Reiškiasi, tu neklausei savo širdies, kai mane skaudinai.

Jeigu bendrai su kažkuo sukurtame pasaulyje tu užsikorei ant aukščiausios uolos iškyšulio ir stipriai ant jo šokinėji, kėsindamasis atitrūkti ir nugarmėti su gan didele to pasaulio dalimi, tuomet reikia atvirai susitarti arba paaiškinti - išskirti į aplinką energijos kiekį, kuris subalansuos žmonių širdis, padrąsinti priimti ir suprasti tavo sprendimus. Išmokime pasakyti taip, kad žmogus girdėtų (tai daug sudėtingiau negu išmokti klausytis). Jeigu aš ateinu į pamokas nepasiruošusi ir aiškinu tik su vienintele intensija kuo greičiau pabaigti ir eiti daryti, ką noriu, joje tikrai nėra tikslo išmokyti - padaryti, kad mane išgirstų. Galiu net nesitikėti, kad kam nors ta pamoka patiks ar dar kad kas nors supras, kaip per membraną juda medžiagų molekulės, mokydamiesi septintoj klasėj, jeigu mano teiginiai nesirems į turimas tų esybių žinias. Taip dėstyti tai tas pats, kas statyti iš plytų tiesiai ant žolės (energija tvyranti ore nebeatitinka realybės - aš kažko mokau - tačiau iš tiesų - tik atidirbinėju, be intensijos mokyti = aš kažko noriu, bet net nesistengiu susitarti, tik šneku vis apie tai, ko noriu ir tik noriu, galvodamas, kad siekiu ko noriu arba kad kiti man to/tai pasieks - kaip maži parduotuvėje klykiantys vakai).

Visai gražu, kai aš ateinu į pamoką su intensija mokyti, susitarti, nemeluoti realybės, perteikti naujienas ir tai, kas nesiekiant mokyti, turėtų kitą žmogų įskaudinti. Kai kalbu taip, kad paaiškinčiau, rūpindamasi tuo, kad mane suprastų, aš gaunu tai, ko mano širdis nori - aš neskaudinu kito žmogaus. Tuo metu rūpinuosi iliuzija - kad esybė pamatytų viską taip, kaip aš jaučiu = rūpinuosi atverti savo pasaulį = būti atviru - tokiu, koks esu - didelė laimė = geriu gyvenimą.

Pastangos būti išgirstu asmenyje tampa labai apčiuopiamos - įgyja daugeliui juntamus pavidalus, o plika akimi matomi energijos srautai pradeda vaikščioti ir pritraukti klausančius. Dėl to, kad viskas taip juntama, junti ir kai užpildai balą lietumi -  širdis turėtų nustoti norėjusi duoti. Tai ženklas, kad žmogus, kuriam davei, dabar turi išvynioti visas tas dovanėles, ko gero jau kai to tu nematysi. Gero žmogaus pastraipa. 

Klausytis taip, kad išgirsčiau ir kalbėti taip, kad mane girdėtų - yra askezė. Ne religinė, o visuotinė, bet naudojama ir religinėse dogmose. 

Man sunkiau yra kalbėti taip, kad mane girdėtų negu klausytis. Nerealiai nuostabu. Rūpintis.

Geltoni lapai

Jeigu klausydamas savo širdies, pastebėsi, kad pamynei doros dėsnius arba esi laimingas kitų žmonių sąskaita, reiškia, kad tu neklausai savo širdies. 

Kodėl man atrodo, kad tai gali būti visiška tiesa? Kodėl man atrodo, kad viską galima subalansuoti taip, kaip iš tiesų visi norim, kad būtų, bet nejaukdami kitų gyvenimų? Visi turi atlikinėti kažkokias askezes po lygiai - balansuotai. O kaip tai padaryt? - net neįsivaizduoju. Atvirai susitarti su labai retai kuo gali. Net su manim beveik neįmanoma, jeigu susitarimai grubūs - ne iš rūpesčio. Susitarimai patvarūs, kai jie rūpestingi... Ačiū Dieve tau už rūpestingus šios žemės žmones. Už visokius ačiū, bet už tuos ypatingai :) - suprantu, kokia tai vertybė.

Aš esu skolinga, nors man taip ir neatrodo

Laimė, jeigu turi žmogų, kuriame gali nusiraminti. Tačiau tai vistiek ne tai.. Esu įtikėjusi į artimuosius, bet laimė slypi ne juose ir net ne laimėje būti reikalingu žmogumi. Laimės išorėje nėra, o šiam pasauly šiek tiek daugiau kančios, negu jos. Visa tai be galo arti - mumyse pačiuose. Tereikia imti ir Justi taip pat lengvai, kaip tai parašyta. Ir nekurkime savo laimės ant kitų žmonių ašarų, kaulų ir kančios. Ne viskas yra taip, kaip mums atrodo. Mes vaikščiosime laimingi, bet ar tikrai to būtent tokiu keliu siekia mūsų širdis. Ar nenori ji iš tiesų būti švari, sąžininga ir garbinga, atvira susitarimams? Noriu išmokti subalansuoti viską taip, kad niekas nekentėtų, net būdama įrankiu Dievo saujoje tai saujelei žmonių, kurie su manim susiję. Aš esu skolinga. Ryškiai.

Apie meilę

Atsigerti, reiškia pasimylėti, o nušalti kojeles - pastoti: kokie mes kūrybiškai elegantiški ir mandagūs buvom, būdami atviri.

Ant kalno gluosnys, pakalnėj šulnys
Ten stovėjo mergužėlė pati sau viena

Jojo bernelis, žirgo girdyt
Sustok, palauk, mergužėle, duok
žirgui vandens

Negaliu stovėt, su tavim kalbėt
Šalta rasa, o aš basa, nušals kojelės

Žaidžiame žemę su J. Marcinkevičium

Išrauna šakas iš dangaus,
ir lieka duobė.

Ežerai dar vardų neturėjo.
Visos upės dar buvo dunojėliai.
O vaikai žaidė su žalčiais
ir kaip šiandien - kvepėjo pienu.

Už kiekvieną stebuklą reikia savim užmokėti -
savo gyvenimu, meile, širdim ir daina.

Dabar aš protingesnis jau esu
Vienu gyvenimu ir viena meile. 

Langais, kurie pilni akių,
užsigula ant sapno tavo
namų ir žemės lėtas veidas.

nežinau bet žino kelias
negirdžius bet girdi miškas
nematau be mato laukas

Šaukia ir šaukia griežlė rugiuos.
Akys virš visko. Klauso ir klausia.
Į rugiapjūtę tyliai rengiuos:
laikas į dainą pačią sunkiausią. 

Tos kalvos švietė kaip bažnyčios
sekmadienių spalvom švariom,
kai tėvas eidavo basnirčias
atšilusiom jų keterom.

Pasiraitojęs milo kelnes,
jis amžinai ten atsiklaups
ir melsis tam, kurs tyliai kelias
iš grūdo darbo atkaklaus.

Mes su kitais, giliai įaugusiais ir metusiais savo šešėlį ant šaknų, žaidžiame žemę, kurią pasidaliname po lygiai - po visą - kurią glaudžiame delne, lyg bulvę, nesvarbu, kad karštą vaikystės atsiminimais - daug telpa visatų po kelmais, po geltonais viščiukų sijonais, po trupiniais ant stalo, po šašais ant alkūnių, po šaknimis vėsioje žemėje ravint sode morkeles, po karvės kibiru, po vienintele antklode ant lovos, pasilikusia nurinkus visus šiltus patalus ir išvežus juos į Vilnių, po paskutinėmis mano pėdomis žemės lopinėliuose po amžino išsiskyrimo su namais, kuriems dabar rašomos knygos kvepia trupininiais pyragais ir šurmuliu, sesėmis, broliais, seneliais, kaimynais ir pasakomis sumaišytomis su žeme. Vaikystės namai - mūzų tvirtovės - istorija ir raminantys mylimojo kuždesiai vidur nakties, šiltas oras pavėsyje - tai pati gražiausia, neėdri skola.

Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.

Elementas

Dante The Empyrean, Gustav Dore.

Rojus, Čiurlionis.

The Ascent of the Blessed, Hieronymus Bosh.

Today - It's not about surviving, it's about transcendence.

Atsimerkti po vandeniu

Nešioju ilgus plaukus, juose daug kasų susipynusios supasi mano augančios ateitys; nešioju širdyje ugnį ir atsakią aistrą gyvuoti spalvose akių ir virpesiuose tų, kurie mane mato mano akimis būdami; nešioju, kai būnu žemai, viltis, kad viskas bus gerai; vis dažniau nešioju budinčias mintis - skalauju ir skalbiu jas basam upely, kurio pakrantės grystos ąselėmis, išdžiaustau ant žolės, lyginu, rūšiuoju - ruošiuosi sąmoningiems gyvenimams ir žiūrėjimams kiaurai žmonių akių, nes tikiu ir žinau, nes patyriau, ką reiškia nešioti save kaip plytas ant pečių - būti savęs statytoju iš karto, kai būni griovėju, ką reiškia nuolat gyventi su kuo nors ir kasdien savo energiją dalintis per pusę, ką reiškia kasdien duoti šimtams žmonių savo geras mintis ir nešiotis Jus visus širdyje lyg kūdykius, suvystytus paskiromis budinčiomis mintimis, ką reiškia kiekvienam iš Jūsų sugalvoti užduotis ir žaidimus, ką reiškia suprasti, ko Jūs mane mokote, ką reiškia svajoti apie tai, kaip kada nors aš kreipsiuosi į Jus vardais. Ačiū Dieve, kad Tu esi. Aš ateinu pas Jus. Šį kartą ateinu visiškai nuoga, kiek prisidengusi, bet tik Jūsų pačių iliuzijose. Mano antroji duoklė grupėms. Ačiū, kad pirmiausiai mane išmokėte duoti vienam ir jaunam. Jau greitai, aš tapensiu takais, kuriais jau teka to užgimstančio vaisiaus vandenys. O ant kelio pasliki gulės paskendę sliekiukai. Ir tame neišvengiamumo grožyje, kurį žemė nešioja - mes geležinėmis žirklėmis karpysime plaukus, o nuo jų palei taką barstysime ateitis į gyvenimą šiandien - dabar - šią minutę, su žmonėm, kuriuos reikia gerbti. Ačiū Jums už viską, ką dėl manęs visi darote. Amžinai dėkinga ir stebinti Jus ir norinti Jums rašyti, kaip vienintelei ir neišblunkančiai iš mano nuojautų pasaulio, šeimai. Amen. Ačiū. Su Meile. Siekiu ramybės tokiuose susijaudimuose. Noriu būti su savo šeima. Būkit su manim.

Kadangi Meilė yra pats stipriausias reiškinys, pirmiausia turi laimėti prieš savo "Šaltąją" pusę, kad po to sugebėtum ištverti Grynosios Meilės prisilietimą su ramybe veide.

Tave pasiglobiančios mintys

- kad tu elgiesi ne taip, kaip turėtum - neklausai savo širdies
Jeigu negirdi savo širdies, tik jauti pratisą, rajastinį kankinantį tempimą į kažkurią pusę, tai vadovaukis doros dėsniais. Teisingi sprendimai priimami ramybėje, kai širdis nusiramina pati iš savęs. Tiesiog vieną dieną tu nurimsti ir supranti, kad bus arba yra. Lauk ramybės, ateinančios viduje situacijos - kol atsidursi uragano akyje. Linkiu tavo esybei atrasti ryšį su savimi ir situacija.

- esi neryžtingas - eini lengviausiu/patogiausiu keliu
Kiekvieną dieną, tu eini keliu, kuriame sudaromos sutartys ir duodamos pačios geriausios emocinės pamokos. Neryžtingumas yra nesimokyti pamokų, nebūti įrankiu arba pasilikti pamokose per ilgai. Lengviausias kelias yra galvoti, kad eini lengviausiu keliu (tai mintys, kurios tik kraunasi viena ant kitos, sluoksniuotos neigiamomis emocijomis, pūnančios minčių lagaminėlyje). Negalvok apie tai, kokiu eini keliu. Galvok apie tai, kodėl tu taip galvoji? Kas verčia tave taip galvoti? Ir ar tikrai taip yra. ..?

- visą gyvenimą su tavimi esantys žmonės nesijaus pilnaverčiai, nes tu nežinai, ar gebi jiems tai duoti, ko jiems reikia.
ir gauti už tai ramybę. .. Kiekviename tokiame susijaudinime slypi aukščiausio laipsnio egoizmas ir nesaugumas. Mes to klausiame, kai rūpinamės savo gerove. Nes kito žmogaus gerove besirūpinantys tokių klausimų neklausia, jie tiesiog veikia. Jiems yra aišku, kaip jie gali duoti ir tarnauti bei per lietų, kaip ugnį, atnešti ramybę į kito žmogaus širdį.

- Sutartys gali būti laikinos
Taip. Bet gali būti ir ilgalaikės. O laikinos tos, kurios tave tiesiog įtraukia į save, kaip jūra, pririšdamos tave tariamu teisingu pasirinkimu, per atviriausius ryšius ir kanalus. Jie turi atsiverti palengva, o ne atsilapoti per visą namą ir barkštelti į greta esančios bažnyčios bokštą, taip, kad išbyra languose stiklai ir po to visus metus namie šalta, sėdint prie didelės ugnies.

Visos šios mintys yra dalyvavimas, o ne stebėjimas. Tikrasis darbas prasideda susikaupus analziuojant kiekvieną savo ir 7 kartų, gyvenusių prieš tave poelgius. Skamba juokingai (kas rimta, dažniausiai taip ir skamba) bei intensyviai meldžiantis, jaučiant dėkingumą ir laimę. Prasideda nuo klausimo: "Ką man daryti, kad aš būčiau laimingas pats, be kitų įdirbio ir investicijų į mane?". ..

Aš giliai širdyje noriu padėti visiems žmonėms, kiek tik leidžia mano sąmoningumas ir vidinės jėgos.

Mane įkvepia fragmentiškumas

Matymo fragmentiškumas ir kitų žmonių veiksmai, kasdien vis įkvepia verstis per galvą lyg verčiant naują sielos kvepalais iškvepintą nepaliedžiančios knygos puslapį. Tai stiprūs poelgiai, apipinti silpnų. Tai kasdienis mainymasis. Tai suvokimas, kad esu tik dalis neįsivaizduojamo kūrinio ir tik vienas iš aktorių. Apjungti vis didesnius fragmentus - duona kasdieninė.

"Mažmožiai" lyg mažuoju Dievo piršteliu stumdomos domino kaladėlių girliandos šviečia mirgančiomis asociacijomis . ..vos du klevo lapai nukrenta ant kieme stovinčio automobilio stogo, susisiekiantys indai tiesiog ima spurdėti ant bandymų stalelio.

Visus kanalus galima atidaryti per pagarbą.
 
Sakoma, kad mes kiekvienas elgiamės nederamai. Įrašai karmos knygoje ateinanties. Sėkmė tai pamatyti. Aš galiu nusiraminti keitimęsi, o ne pačiame nusiraminime.

Mano laisvė ištraukti save iš susijaudinimų, susidėliojant mintis taip, kad jas matyčiau. Prieš save. Kaip domino kaladėlių girliandas. Laukiant vėl, kol kuri nors išvirs. Žmogaus Sąmoningumas yra vengti susistatyti jas toli viena kitos.

Kol esame žmonėmis, mes visą laiką susitiksime su tamsiąją puse to, kuo esame ir tais, kuo niekada nebuvome. Ačiū visiems Jums, kurie kruopščiai niokojate, o iš tikrųjų statote iš savybių, kuriomis galėsiu remtis eiles gyvenimų. Kai eini savo keliu, visas pasaulis padeda.

Aš esu, nes mane tiesiog atpažįsta. Aš esu šviesos būtybė. Kai tai sakau sau, mano kūnas pradeda skambėti fa nata, kvepėti našlaitėmis ir laukinėmis rožėmis, laimė užpildo burną ir visų jų sparnai išsiskleidžia kaip puoštė virš mano galvos. Jie yra, nes aš juos tiesiog atpažįstu.

When you realize yourself as the fullness of love overflowing itself without object this is bliss.

Ne dėl žalio vyno, dėl žalio žolyno. ..

Labai juokiuosi. Sėdėjau sėdėjau. .. ir sugalvojau, kad noriu surasti kažką, kas reikštų "Gerti gyvenimą, sugeri jį save ir pa'googlinau "Drink the spirit". ..:) Kad išmetė man visokio "spirit" skaidriuose buteliuose visų liepsnos spalvų :)). .. Tai yra dvasios,  kurias žmonės geria vietoj gyvenimo :)) - linksmybių dvasios, besimaitinančios malonumo energija :), o kai jos jau nebeturi, išsiurbiančios iš tavęs ir visą gyvybinę. Vairuok savo gyvenimą būdamas bent jau blaivus. Nes jame ir taip daug tavo "rankos" trokštančių "vyrų".

budžiu

Mes sustojame pasisemti vandens ąselėmis grystose pakrantėse. Budžiu.