Išrauna šakas iš dangaus,
ir lieka duobė.
Ežerai dar vardų neturėjo.
Visos upės dar buvo dunojėliai.
O vaikai žaidė su žalčiais
ir kaip šiandien - kvepėjo pienu.
Už kiekvieną stebuklą reikia savim užmokėti -
savo gyvenimu, meile, širdim ir daina.
Dabar aš protingesnis jau esu
Vienu gyvenimu ir viena meile.
Langais, kurie pilni akių,
užsigula ant sapno tavo
namų ir žemės lėtas veidas.
nežinau bet žino kelias
negirdžius bet girdi miškas
nematau be mato laukas
Šaukia ir šaukia griežlė rugiuos.
Akys virš visko. Klauso ir klausia.
Į rugiapjūtę tyliai rengiuos:
laikas į dainą pačią sunkiausią.
Tos kalvos švietė kaip bažnyčios
sekmadienių spalvom švariom,
kai tėvas eidavo basnirčias
atšilusiom jų keterom.
Pasiraitojęs milo kelnes,
jis amžinai ten atsiklaups
ir melsis tam, kurs tyliai kelias
iš grūdo darbo atkaklaus.
Mes su kitais, giliai įaugusiais ir metusiais savo šešėlį ant šaknų, žaidžiame žemę, kurią pasidaliname po lygiai - po visą - kurią glaudžiame delne, lyg bulvę, nesvarbu, kad karštą vaikystės atsiminimais - daug telpa visatų po kelmais, po geltonais viščiukų sijonais, po trupiniais ant stalo, po šašais ant alkūnių, po šaknimis vėsioje žemėje ravint sode morkeles, po karvės kibiru, po vienintele antklode ant lovos, pasilikusia nurinkus visus šiltus patalus ir išvežus juos į Vilnių, po paskutinėmis mano pėdomis žemės lopinėliuose po amžino išsiskyrimo su namais, kuriems dabar rašomos knygos kvepia trupininiais pyragais ir šurmuliu, sesėmis, broliais, seneliais, kaimynais ir pasakomis sumaišytomis su žeme. Vaikystės namai - mūzų tvirtovės - istorija ir raminantys mylimojo kuždesiai vidur nakties, šiltas oras pavėsyje - tai pati gražiausia, neėdri skola.
Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.
ir lieka duobė.
Ežerai dar vardų neturėjo.
Visos upės dar buvo dunojėliai.
O vaikai žaidė su žalčiais
ir kaip šiandien - kvepėjo pienu.
Už kiekvieną stebuklą reikia savim užmokėti -
savo gyvenimu, meile, širdim ir daina.
Dabar aš protingesnis jau esu
Vienu gyvenimu ir viena meile.
Langais, kurie pilni akių,
užsigula ant sapno tavo
namų ir žemės lėtas veidas.
nežinau bet žino kelias
negirdžius bet girdi miškas
nematau be mato laukas
Šaukia ir šaukia griežlė rugiuos.
Akys virš visko. Klauso ir klausia.
Į rugiapjūtę tyliai rengiuos:
laikas į dainą pačią sunkiausią.
Tos kalvos švietė kaip bažnyčios
sekmadienių spalvom švariom,
kai tėvas eidavo basnirčias
atšilusiom jų keterom.
Pasiraitojęs milo kelnes,
jis amžinai ten atsiklaups
ir melsis tam, kurs tyliai kelias
iš grūdo darbo atkaklaus.
Mes su kitais, giliai įaugusiais ir metusiais savo šešėlį ant šaknų, žaidžiame žemę, kurią pasidaliname po lygiai - po visą - kurią glaudžiame delne, lyg bulvę, nesvarbu, kad karštą vaikystės atsiminimais - daug telpa visatų po kelmais, po geltonais viščiukų sijonais, po trupiniais ant stalo, po šašais ant alkūnių, po šaknimis vėsioje žemėje ravint sode morkeles, po karvės kibiru, po vienintele antklode ant lovos, pasilikusia nurinkus visus šiltus patalus ir išvežus juos į Vilnių, po paskutinėmis mano pėdomis žemės lopinėliuose po amžino išsiskyrimo su namais, kuriems dabar rašomos knygos kvepia trupininiais pyragais ir šurmuliu, sesėmis, broliais, seneliais, kaimynais ir pasakomis sumaišytomis su žeme. Vaikystės namai - mūzų tvirtovės - istorija ir raminantys mylimojo kuždesiai vidur nakties, šiltas oras pavėsyje - tai pati gražiausia, neėdri skola.
Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.
