Jeigu
klausydamas savo širdies, pastebėsi, kad pamynei doros dėsnius arba esi
laimingas kitų žmonių sąskaita, reiškia, kad tu neklausai savo širdies.
Norisi tęsti. Geriausiai pratęsiau vistik vakar. Vistik kažkokios jėgos leido susiformuoti tas mintis ligi galo ir net apie tai padiskutuoti (kokie mes vis dėlto priklausomi - nuo jėgų). Nežinau ar aš perteiksiu tai, ką jau iššnekėjau. Gali būti, kad nebeužteks vidinės ugnies pasigarsinti dinamitinę mėtinę cigaretą ir tęsti nuotaikoje, kur mano laimė nepriklauso nuo išorinio pasaulio, filtruojant kiekvieną įkvėpimą, kurio rūkai išsisklaido mano plaučiuose ir išsibėgioja kraujyje - kaip ir kiekviena dienos "naujiena" . ..iš Akašos lentynų.
Pradėkim nuo to, kad "Tu nenorėjai manęs skaudinti" - tavo pačio vėjai, siaučiantys širdyje, neturi užpūsti kitos žvakelės. Pradėkim klausytis širdies nuo mažmožių. Tu nenorėjai. .. manęs skaudinti. Reiškiasi, tu neklausei savo širdies, kai mane skaudinai.
Jeigu bendrai su kažkuo sukurtame pasaulyje tu užsikorei ant aukščiausios uolos iškyšulio ir stipriai ant jo šokinėji, kėsindamasis atitrūkti ir nugarmėti su gan didele to pasaulio dalimi, tuomet reikia atvirai susitarti arba paaiškinti - išskirti į aplinką energijos kiekį, kuris subalansuos žmonių širdis, padrąsinti priimti ir suprasti tavo sprendimus. Išmokime pasakyti taip, kad žmogus girdėtų (tai daug sudėtingiau negu išmokti klausytis). Jeigu aš ateinu į pamokas nepasiruošusi ir aiškinu tik su vienintele intensija kuo greičiau pabaigti ir eiti daryti, ką noriu, joje tikrai nėra tikslo išmokyti - padaryti, kad mane išgirstų. Galiu net nesitikėti, kad kam nors ta pamoka patiks ar dar kad kas nors supras, kaip per membraną juda medžiagų molekulės, mokydamiesi septintoj klasėj, jeigu mano teiginiai nesirems į turimas tų esybių žinias. Taip dėstyti tai tas pats, kas statyti iš plytų tiesiai ant žolės (energija tvyranti ore nebeatitinka realybės - aš kažko mokau - tačiau iš tiesų - tik atidirbinėju, be intensijos mokyti = aš kažko noriu, bet net nesistengiu susitarti, tik šneku vis apie tai, ko noriu ir tik noriu, galvodamas, kad siekiu ko noriu arba kad kiti man to/tai pasieks - kaip maži parduotuvėje klykiantys vakai).
Visai gražu, kai aš ateinu į pamoką su intensija mokyti, susitarti, nemeluoti realybės, perteikti naujienas ir tai, kas nesiekiant mokyti, turėtų kitą žmogų įskaudinti. Kai kalbu taip, kad paaiškinčiau, rūpindamasi tuo, kad mane suprastų, aš gaunu tai, ko mano širdis nori - aš neskaudinu kito žmogaus. Tuo metu rūpinuosi iliuzija - kad esybė pamatytų viską taip, kaip aš jaučiu = rūpinuosi atverti savo pasaulį = būti atviru - tokiu, koks esu - didelė laimė = geriu gyvenimą.
Pastangos būti išgirstu asmenyje tampa labai apčiuopiamos - įgyja daugeliui juntamus pavidalus, o plika akimi matomi energijos srautai pradeda vaikščioti ir pritraukti klausančius. Dėl to, kad viskas taip juntama, junti ir kai užpildai balą lietumi - širdis turėtų nustoti norėjusi duoti. Tai ženklas, kad žmogus, kuriam davei, dabar turi išvynioti visas tas dovanėles, ko gero jau kai to tu nematysi. Gero žmogaus pastraipa.
Klausytis taip, kad išgirsčiau ir kalbėti taip, kad mane girdėtų - yra askezė. Ne religinė, o visuotinė, bet naudojama ir religinėse dogmose.
Man sunkiau yra kalbėti taip, kad mane girdėtų negu klausytis. Nerealiai nuostabu. Rūpintis.
