Atsimerkti po vandeniu

Nešioju ilgus plaukus, juose daug kasų susipynusios supasi mano augančios ateitys; nešioju širdyje ugnį ir atsakią aistrą gyvuoti spalvose akių ir virpesiuose tų, kurie mane mato mano akimis būdami; nešioju, kai būnu žemai, viltis, kad viskas bus gerai; vis dažniau nešioju budinčias mintis - skalauju ir skalbiu jas basam upely, kurio pakrantės grystos ąselėmis, išdžiaustau ant žolės, lyginu, rūšiuoju - ruošiuosi sąmoningiems gyvenimams ir žiūrėjimams kiaurai žmonių akių, nes tikiu ir žinau, nes patyriau, ką reiškia nešioti save kaip plytas ant pečių - būti savęs statytoju iš karto, kai būni griovėju, ką reiškia nuolat gyventi su kuo nors ir kasdien savo energiją dalintis per pusę, ką reiškia kasdien duoti šimtams žmonių savo geras mintis ir nešiotis Jus visus širdyje lyg kūdykius, suvystytus paskiromis budinčiomis mintimis, ką reiškia kiekvienam iš Jūsų sugalvoti užduotis ir žaidimus, ką reiškia suprasti, ko Jūs mane mokote, ką reiškia svajoti apie tai, kaip kada nors aš kreipsiuosi į Jus vardais. Ačiū Dieve, kad Tu esi. Aš ateinu pas Jus. Šį kartą ateinu visiškai nuoga, kiek prisidengusi, bet tik Jūsų pačių iliuzijose. Mano antroji duoklė grupėms. Ačiū, kad pirmiausiai mane išmokėte duoti vienam ir jaunam. Jau greitai, aš tapensiu takais, kuriais jau teka to užgimstančio vaisiaus vandenys. O ant kelio pasliki gulės paskendę sliekiukai. Ir tame neišvengiamumo grožyje, kurį žemė nešioja - mes geležinėmis žirklėmis karpysime plaukus, o nuo jų palei taką barstysime ateitis į gyvenimą šiandien - dabar - šią minutę, su žmonėm, kuriuos reikia gerbti. Ačiū Jums už viską, ką dėl manęs visi darote. Amžinai dėkinga ir stebinti Jus ir norinti Jums rašyti, kaip vienintelei ir neišblunkančiai iš mano nuojautų pasaulio, šeimai. Amen. Ačiū. Su Meile. Siekiu ramybės tokiuose susijaudimuose. Noriu būti su savo šeima. Būkit su manim.