šeštadienis, gruodžio 29, 2012
penktadienis, gruodžio 28, 2012
This is the place where the intellect gets annihilated.
*
"There is nothing to practise. To know yourself, be yourself. To be
yourself, stop imagining yourself to be this or that. Just be. Let
your true nature emerge. Don't disturb your mind with seeking"
"There is nothing to practise. To know yourself, be yourself. To be
yourself, stop imagining yourself to be this or that. Just be. Let
your true nature emerge. Don't disturb your mind with seeking"
**
The consciousness in you and the consciousness in me, apparently two, really
one, seek unity and that is love.
one, seek unity and that is love.
**
"To expound and propogate any concepts is simple,
to drop all concepts is difficult and rare"
to drop all concepts is difficult and rare"
**
Unless you make tremendous efforts, you will not be convinced that
effort will take you nowhere. The self is so self-confident that
unless it is totally discouraged it will not give up. Mere verbal
conviction is not enough. Hard facts alone can show the absolute
nothingness of the self-image
Unless you make tremendous efforts, you will not be convinced that
effort will take you nowhere. The self is so self-confident that
unless it is totally discouraged it will not give up. Mere verbal
conviction is not enough. Hard facts alone can show the absolute
nothingness of the self-image
**
In people with devotion,
even with limited intellect,
the intellect is not making mischief,
as it is here.
This is the place where the intellect gets annihilated.
In people with devotion,
even with limited intellect,
the intellect is not making mischief,
as it is here.
This is the place where the intellect gets annihilated.
**
When you come to the end of material world-knowledge, at that stage
you transcend the observer and the observed. That means that you are
in a true state of being-ness. Thereafter, you enter the state of
transcending being-ness, where the identities of the observer and
observed disappear.
you transcend the observer and the observed. That means that you are
in a true state of being-ness. Thereafter, you enter the state of
transcending being-ness, where the identities of the observer and
observed disappear.
**
Who is the one who recognizes this body-mind? This `I Am-ness' which
recognizes the body-mind is without name and form, it is already there.
**
I find that somehow, by shifting the focus of attention, I become the very
thing I look at, and experience the kind of consciousness it has; I become
the inner witness of the thing. I call this capacity of entering other
focal points of consciousness, love; you may give it any name you like.
Love says "I am everything". Wisdom says "I am nothing". Between the two,
my life flows. Since at any point of time and space I can be both the
subject and the object of experience, I express it by saying that I am
both, and neither, and beyond both
recognizes the body-mind is without name and form, it is already there.
**
I find that somehow, by shifting the focus of attention, I become the very
thing I look at, and experience the kind of consciousness it has; I become
the inner witness of the thing. I call this capacity of entering other
focal points of consciousness, love; you may give it any name you like.
Love says "I am everything". Wisdom says "I am nothing". Between the two,
my life flows. Since at any point of time and space I can be both the
subject and the object of experience, I express it by saying that I am
both, and neither, and beyond both
Bijau. Pirmo ir Paskutinio.
Nežinau, ką galvoti. Ir nėra ko paklausti. Ką tai reiškia. Ir ką daryti. Žiūriu visaip - visa paletė žiūrėjimų. Nuo gniuždančiai sunkaus skausmo iki lengvai ir pakiliai išsiskaidančios sąmonės. Bet be jokios vilties, kad kada nors viskas bus gerai. Gal.. vakar pirmą kartą buvau šiek tiek tikinti ir rami. Visas kitas dienas - nežinau, nes pažįstu vilkus, sėlinančius iš pasalų mūsų venomis; tamsą, nuspalvinančią adrenalinu kraują; istorijas ir širdis, kuriose mes trokštame įrašyti savo vardą; pavasario šilumą ir šviesą, kurios sėkla laukia kęsdama žiemą.
Gal aš kokia nors akla, - nematau nieko, kas iš tikrųjų vyksta, galvojanti, kad taip turi būti, kaip po galva sudėta. Gal kitiems tikrai labai blogai šalia manęs. Jaučiuosi tarsi kopėčios, kurioms trūksta laiptukų. Pirmo ir paskutinio.
šeštadienis, gruodžio 22, 2012
*
Justi informaciją,
tvyrančią ore taip
lyg girdėti muziką,
nors jie dar tik ruošiasi
groti.
***
Laukti, kada tavęs sulauks
Tavo tėvai.
***
Nesuvokti, kas vyksta.
Ir galvoti, kad tame nedalyvauji,
O tik stebi.
***
Būti pasauliu, kuriame viskas,
Kas gyva,
Užrakinta po sniegu.
***
Rašyti sau.
Ir dėl to palikti klaidų.
***
Mes visada būsim
Kartu,
Nes mes jau žinom,
Kad buvom.
***
![]() |
Deginti avilius. |
![]() |
Nustoti kovoti. |
![]() |
Pasitikėti pasauliu. |
![]() |
Skaityti. |
![]() |
Būti savim. |
***
Nusivalyti ašaras
Nuo tavo veido.
***
Džiaugtis
Viskuo
Kas vyksta
Įvyko
Ir
Įvyks.
***
Ten, kur nieko nėra,
Būti.
***
Случайностей в этом мире не бывает.
Любое событие которое,
происходит в нашей жизни,
имеет
свои
закономерности.
*
Sun In My Heart
Naivumas. Girdėjau žmonės apie tai kalba. Sieja tai su vaiko pasaulėvoka. Jaučiuosi kaip dabar, atsistojusi prieš šią savybę ir mąstanti, kiek čia jos manyje yra. Manau, kad be galo daug. Be galo daug. Dėl to viskas išskydę ir susivienodinę. Dėl to aš nemąsčiau ir dabar dar nemąstau kaip suaugęs žmogus. Iki šiol vienodai visko tikiuosi iš visų ir visko. Ir tik gero.
Dažniausiai, pastebėjau, tikiuosi iš Jūsų paprastumo. To tokio, kur būdavo mano vaikystėje, kaime, kur augau. Kur galėjai galvoti ką nori, kur galėjai kiekvienam sutiktam suaugusiam žmogui sakyti "Laba diena". Tada, man vaikui tai būdavo prievarta, bet buvo galima ir justi, kad kaimas yra vyresniųjų ir jie sudaro mums sąlygas čia būti ramiems ir laimingiems. Čia neseniai stotelėje su manimi pasisveikino sena močiutė. Įpročiai. Jie yra ir pas mane. Įpročiai teisingai elgtis, gerbti, nebijoti, rūpintis buitimi ir rutina atskirai nuo savęs - jų nepastebint ir nesureikšminant.
Miestas mane išgąsdino. Darbas, kuriame prieš tai dirbau, sąmoningai varžė mano laisvę galvoti, kad su visais žmonėmis galima elgtis ir bendrauti lyg su į kiemą išėjusiais pažaisti kaimynų vaikais. Vis dar esam tie patys vaikai, tik suaugę, su kuriais eidavom žaisti namais, karą, olimpiadą, šokinėti gumą, su kuriais sjaudydavomės kur toliau ir dalindavomės žemę. Labai keista atsiminti, kad žemės dalybos man buvo pats neurotiškiausias žaidimas, kurio aš absoliučiai nemėgau - negana to, kad nuobodybė, bet ir dar kažką bjauraus savyje turėjo, ko ir dabar nepriimu.
Manau, kad vis dar išeinu į kiemą, kaip vaikas, kuris nori žaisti. Nori iš karto bendrauti, kurti santykius, įgyvendinti idėjas. Tik kiemo draugai keistai suaugę ir svetimi. Bet mano tikėjimasis vis dar toks pats. Aš vis dar galiu lygiai taip pat žaisti su vabalais, klausinėti kvailų klausimų. Ir jaučiuosi šiek tiek vieniša pasaulyje, ko gero. Jaučiuosi lyg stovėčiau ir žiūrėčiau į grupę vaikų, kurie žaidžia atskirai nuo manęs. Aš lyg ir norėčiau prisijungti. Bet jų žaidimuose nebėra to besąlygiškumo ir nežinojimo, ką tu blogai darai. Jie žino. O aš dažnai - nežinau. Ir jeigu man šiandien lieptų sprogdinti tiltą, aš ko gero patikėčiau, kad čia tik žaidimas.
Vis dar bandau bendrauti paprastai - iš karto be ribų, be sienų. Iš karto užuodžiu žmones, kurie iš kaimo. Jeigu sutinku kokią merginą mieste, mums iš karto lengviau gyventi - mes nesureikšminame buities ją įgyvendindamos. Ir labai greitai galime ką nors pagaminti, sutaisyti ar sutvarkyti. Taip yra dėl pasitikėjimo įgytais mokėjimais ir pasitikėjimo viena kitos žiniomis - žinojimas, kad tokių žinių, kokių reikia be problemų atlikti vieną ar kitą užduotį - pas ją yra. Darni buitis suvienija žmones. Kaip kad rūkančiuosius suvienija rūkymas. Kai dirbi paprastą darbą su kuo nors, pasišneki, išsikalbi. Susidraugauji. Pirmiausia susidraugauja mūsų patirtis ir žinios. O po to susidraugaujame ir mes. Todėl džiaugiuosi sutikusi žmogų iš kaimo. Jis kaip ir aš - šiek tiek naivus. Ir jam dažnai nesunku atsiverti ir pasidalinti savimi. Jis turi daug buitinės patirties, kuri jam leidžia savimi pasitikėti. Lygiai taip pat, kaip savimi pasitikėti pradeda vilnietis, už mašiną išsimokęjęs paskolą.
Daugelis jų labai apsistatę sienomis ir reikalavimais kitam žmogui. Vartų novos tokios ankštos, kad jiems ne tik kas svečius sunku priimti, bet ir išeiti patiems. Keistos turėtų būti ir skaudžios patirtys, įgytos per nepasitikėjimą pasauliu ir savimi, iš kurių pastatytos tos viską griaunančios sienos. O man daug kartų buvo sunku ir sudėtinga, tačiau aš vis dar esu prieinama, pasiekiama. . .ir dėl to naivi?
Keista daryti žmonėms bloga sąmoningai. Keista sakyti pastabas. Ypatingai, kai stengiuosi šiek tiek už save pastovėti, širdis spurda iš nerimo, galvodama, ar tikrai tam žmogui/žmonėms viskas bus gerai. Ir jeigu darau blogą, dažniausiai darau nesąmoningai. Aš netgi algos bijau prašyti iš darbdavių. Man atrodo, kad niekas neturi man mokėti už tai, ką aš veikiu. Jeigu veikiu, ką noriu. Naivu. Bet tokios valtelės išplaukia iš mano samanotų užutekių - svarbu, kad plaukia ir viskas aplinkui, kas gražu.
Vaikystėje taip pasitikėjau žmonėmis, kad mane būdavo galima apgauti tūkstančius kartų, manipuliuoti mano jausmais ir mintimis. Mane apgaudavo. O aš ir kitą kartą tikėdavau, kad neapgaus.
Pastebiu, kad išmokau gąsdinti ir bijoti. Ir nebe pasakų personažais, pvz., vilkais. Ir visokie gąsdinimai ko gero iš manęs skamba be galo dirbtinai, graudžiai ir niekingai.
Tik šiais metais aš pradėjau stovėti už save šiek tiek sąmoningai, ne vien instinktyviai. Tai mane labai sukrečia. Visa, kas buvo iki šiol, buvo instinktyvu. Sukrečia, kad negali šiaip sau būti ir sėdėti, turi stovėti, įrodinėti save kitiems. Nors man pačiai to nereikia - save įrodinėti. Aš žinau, ką aš moku ir kad galiu viską, jeigu labai noriu. Bet štai - visi tai junta - ir prašo įrodyti, kad aš taip negalvoju, nes tikėti, kad gali viską - tai nuodėmė, tai savęs sureikšminimas. O aš galiu viską - tikrai. Gal tai šiek tiek užtruktų, bet aš ir namą pasistatyčiau, ko gero ir šulinį išsikasčiau - mokėčiau susirasti sau vandens, išdžiovinti rūbus per lietų ir gamtoje be peilio ir degtukų išgyvenčiau - ką nors sugalvočiau, pažvelgčiau kūrybiškai. Išgyvenčiau ir be jūsų, kaip ir prieš tai be jūsų gyvenau.
Dažnai kalbu apie savo pasiekimus. Visi didžiausi mano pasiekimai - jusliniai. Žodžiais nenupasakojami, o pasakojami, tai, kaip pastebiu aš, kaip nors Jums visiškai nesuvokiamai. Aš turbūt kaip Skaidrius kartais, kuris pasakoja nežinia kokias ten istorijas ir dar šypsosi, ir tada man atrodo, kad tokios istorijos - grynas briedas. Galvoju, kad jam taip neatrodo. Galvoju, kad šypsena jo veide atsiranda dėl to, kad jis sugebėjo pabaigti pasakyti sakinį iki galo, nesvarbu kokiais žodžiais. Tai yra jo pasaulyje pasiekimas. Kaip pasiekimas yra ir matyti neabejingą suaugusįjį - tu jautiesi tada jį "pakirkinęs" savo nesąmonėmis. Bet ne esmė, kad tai buvo nesąmonės.
Tai va. Jaučiuosi kartais naivi. Ir jaučiuosi keistai, kai mane vertina kaip suaugusį žmogų. Nes niekada tokiu nesijaučiau - niekada dar nenutrūko mano bambagyslė ir nesušlubavo tikėjimas žmonėmis, netgi tais, kurie man daro kažką blogo. Dažnai galvoju, kad taip vyksta tik todėl, kad bloga dariau kadais kitiems pati. Sąmoningai ar nesąmoningai. Nors antrasis variantas tikėtinas labiau. Šiame gyvenime.
Šioje situacijoje jaučiuoti taip tarsi turėčiau šeimą. Didelę. Iš labai gražių ir švarių žmonių, kurių niekada nelaikiau pavojingais. Dažnai tie, kurių negali nuskriausti, tau yra labai brangūs.
Bet sūnūs išeina į karą, nors myli savo motinas, o tėvai baudžia savo vaikus, kad nebūtų kaip toj istorijoje, kur į kartuves atvestas vyras atsisveikindamas nukando savo mamos ausį, keikdamas ją už tai, kad kai pirmą kartą apsivogė, ji jo nenubaudė.
Norisi, kad Jiems viskas būtų gerai. Meldžiuosi už Jumis. Noriu draugauti ir būti šiltai. Energetiškai viskas tvarkoje. Širdyje viskas gerai. Visa kita tik aplinkybės, kurios klostosi, kaip pajūrio smėlis kopose. Norisi visiems palinkėti Geros kelionės. Mes dar susitiksime kaip Animatrix filmuke. Nors iš esmė - Mes visada esame kartu. Myliu. Apkabinu. Aš esu Tu O Tu esi Tai, per ką Aš atsakinga prieš Save.
Aš apie daug ką dar neparašau. Neišprakaituoju niekaip savybių, kuriuos liūdina, niekina ir žlugdo kitus žmones. Savo savybių. Vis norisi džiaugtis pasiekimais. Manau, kad vienas gražiausių mano pasiekimų bus, kai aš visko paragavusi suprasiu, kurie grybai valgomi, o kurie - ne. Tik Jūs negalvokite, kad esate nepageidaujami. Grybų aš nespardau. Norėčiau tiesiog Jus matyti kaip Kūdykį. Manau ir aš, kad taip būtų teisingiausia - mylėti save.
Dažniausiai, pastebėjau, tikiuosi iš Jūsų paprastumo. To tokio, kur būdavo mano vaikystėje, kaime, kur augau. Kur galėjai galvoti ką nori, kur galėjai kiekvienam sutiktam suaugusiam žmogui sakyti "Laba diena". Tada, man vaikui tai būdavo prievarta, bet buvo galima ir justi, kad kaimas yra vyresniųjų ir jie sudaro mums sąlygas čia būti ramiems ir laimingiems. Čia neseniai stotelėje su manimi pasisveikino sena močiutė. Įpročiai. Jie yra ir pas mane. Įpročiai teisingai elgtis, gerbti, nebijoti, rūpintis buitimi ir rutina atskirai nuo savęs - jų nepastebint ir nesureikšminant.
Miestas mane išgąsdino. Darbas, kuriame prieš tai dirbau, sąmoningai varžė mano laisvę galvoti, kad su visais žmonėmis galima elgtis ir bendrauti lyg su į kiemą išėjusiais pažaisti kaimynų vaikais. Vis dar esam tie patys vaikai, tik suaugę, su kuriais eidavom žaisti namais, karą, olimpiadą, šokinėti gumą, su kuriais sjaudydavomės kur toliau ir dalindavomės žemę. Labai keista atsiminti, kad žemės dalybos man buvo pats neurotiškiausias žaidimas, kurio aš absoliučiai nemėgau - negana to, kad nuobodybė, bet ir dar kažką bjauraus savyje turėjo, ko ir dabar nepriimu.
Manau, kad vis dar išeinu į kiemą, kaip vaikas, kuris nori žaisti. Nori iš karto bendrauti, kurti santykius, įgyvendinti idėjas. Tik kiemo draugai keistai suaugę ir svetimi. Bet mano tikėjimasis vis dar toks pats. Aš vis dar galiu lygiai taip pat žaisti su vabalais, klausinėti kvailų klausimų. Ir jaučiuosi šiek tiek vieniša pasaulyje, ko gero. Jaučiuosi lyg stovėčiau ir žiūrėčiau į grupę vaikų, kurie žaidžia atskirai nuo manęs. Aš lyg ir norėčiau prisijungti. Bet jų žaidimuose nebėra to besąlygiškumo ir nežinojimo, ką tu blogai darai. Jie žino. O aš dažnai - nežinau. Ir jeigu man šiandien lieptų sprogdinti tiltą, aš ko gero patikėčiau, kad čia tik žaidimas.
Vis dar bandau bendrauti paprastai - iš karto be ribų, be sienų. Iš karto užuodžiu žmones, kurie iš kaimo. Jeigu sutinku kokią merginą mieste, mums iš karto lengviau gyventi - mes nesureikšminame buities ją įgyvendindamos. Ir labai greitai galime ką nors pagaminti, sutaisyti ar sutvarkyti. Taip yra dėl pasitikėjimo įgytais mokėjimais ir pasitikėjimo viena kitos žiniomis - žinojimas, kad tokių žinių, kokių reikia be problemų atlikti vieną ar kitą užduotį - pas ją yra. Darni buitis suvienija žmones. Kaip kad rūkančiuosius suvienija rūkymas. Kai dirbi paprastą darbą su kuo nors, pasišneki, išsikalbi. Susidraugauji. Pirmiausia susidraugauja mūsų patirtis ir žinios. O po to susidraugaujame ir mes. Todėl džiaugiuosi sutikusi žmogų iš kaimo. Jis kaip ir aš - šiek tiek naivus. Ir jam dažnai nesunku atsiverti ir pasidalinti savimi. Jis turi daug buitinės patirties, kuri jam leidžia savimi pasitikėti. Lygiai taip pat, kaip savimi pasitikėti pradeda vilnietis, už mašiną išsimokęjęs paskolą.
Daugelis jų labai apsistatę sienomis ir reikalavimais kitam žmogui. Vartų novos tokios ankštos, kad jiems ne tik kas svečius sunku priimti, bet ir išeiti patiems. Keistos turėtų būti ir skaudžios patirtys, įgytos per nepasitikėjimą pasauliu ir savimi, iš kurių pastatytos tos viską griaunančios sienos. O man daug kartų buvo sunku ir sudėtinga, tačiau aš vis dar esu prieinama, pasiekiama. . .ir dėl to naivi?
Keista daryti žmonėms bloga sąmoningai. Keista sakyti pastabas. Ypatingai, kai stengiuosi šiek tiek už save pastovėti, širdis spurda iš nerimo, galvodama, ar tikrai tam žmogui/žmonėms viskas bus gerai. Ir jeigu darau blogą, dažniausiai darau nesąmoningai. Aš netgi algos bijau prašyti iš darbdavių. Man atrodo, kad niekas neturi man mokėti už tai, ką aš veikiu. Jeigu veikiu, ką noriu. Naivu. Bet tokios valtelės išplaukia iš mano samanotų užutekių - svarbu, kad plaukia ir viskas aplinkui, kas gražu.
Vaikystėje taip pasitikėjau žmonėmis, kad mane būdavo galima apgauti tūkstančius kartų, manipuliuoti mano jausmais ir mintimis. Mane apgaudavo. O aš ir kitą kartą tikėdavau, kad neapgaus.
Pastebiu, kad išmokau gąsdinti ir bijoti. Ir nebe pasakų personažais, pvz., vilkais. Ir visokie gąsdinimai ko gero iš manęs skamba be galo dirbtinai, graudžiai ir niekingai.
Tik šiais metais aš pradėjau stovėti už save šiek tiek sąmoningai, ne vien instinktyviai. Tai mane labai sukrečia. Visa, kas buvo iki šiol, buvo instinktyvu. Sukrečia, kad negali šiaip sau būti ir sėdėti, turi stovėti, įrodinėti save kitiems. Nors man pačiai to nereikia - save įrodinėti. Aš žinau, ką aš moku ir kad galiu viską, jeigu labai noriu. Bet štai - visi tai junta - ir prašo įrodyti, kad aš taip negalvoju, nes tikėti, kad gali viską - tai nuodėmė, tai savęs sureikšminimas. O aš galiu viską - tikrai. Gal tai šiek tiek užtruktų, bet aš ir namą pasistatyčiau, ko gero ir šulinį išsikasčiau - mokėčiau susirasti sau vandens, išdžiovinti rūbus per lietų ir gamtoje be peilio ir degtukų išgyvenčiau - ką nors sugalvočiau, pažvelgčiau kūrybiškai. Išgyvenčiau ir be jūsų, kaip ir prieš tai be jūsų gyvenau.
Dažnai kalbu apie savo pasiekimus. Visi didžiausi mano pasiekimai - jusliniai. Žodžiais nenupasakojami, o pasakojami, tai, kaip pastebiu aš, kaip nors Jums visiškai nesuvokiamai. Aš turbūt kaip Skaidrius kartais, kuris pasakoja nežinia kokias ten istorijas ir dar šypsosi, ir tada man atrodo, kad tokios istorijos - grynas briedas. Galvoju, kad jam taip neatrodo. Galvoju, kad šypsena jo veide atsiranda dėl to, kad jis sugebėjo pabaigti pasakyti sakinį iki galo, nesvarbu kokiais žodžiais. Tai yra jo pasaulyje pasiekimas. Kaip pasiekimas yra ir matyti neabejingą suaugusįjį - tu jautiesi tada jį "pakirkinęs" savo nesąmonėmis. Bet ne esmė, kad tai buvo nesąmonės.
Tai va. Jaučiuosi kartais naivi. Ir jaučiuosi keistai, kai mane vertina kaip suaugusį žmogų. Nes niekada tokiu nesijaučiau - niekada dar nenutrūko mano bambagyslė ir nesušlubavo tikėjimas žmonėmis, netgi tais, kurie man daro kažką blogo. Dažnai galvoju, kad taip vyksta tik todėl, kad bloga dariau kadais kitiems pati. Sąmoningai ar nesąmoningai. Nors antrasis variantas tikėtinas labiau. Šiame gyvenime.
Šioje situacijoje jaučiuoti taip tarsi turėčiau šeimą. Didelę. Iš labai gražių ir švarių žmonių, kurių niekada nelaikiau pavojingais. Dažnai tie, kurių negali nuskriausti, tau yra labai brangūs.
Bet sūnūs išeina į karą, nors myli savo motinas, o tėvai baudžia savo vaikus, kad nebūtų kaip toj istorijoje, kur į kartuves atvestas vyras atsisveikindamas nukando savo mamos ausį, keikdamas ją už tai, kad kai pirmą kartą apsivogė, ji jo nenubaudė.
Norisi, kad Jiems viskas būtų gerai. Meldžiuosi už Jumis. Noriu draugauti ir būti šiltai. Energetiškai viskas tvarkoje. Širdyje viskas gerai. Visa kita tik aplinkybės, kurios klostosi, kaip pajūrio smėlis kopose. Norisi visiems palinkėti Geros kelionės. Mes dar susitiksime kaip Animatrix filmuke. Nors iš esmė - Mes visada esame kartu. Myliu. Apkabinu. Aš esu Tu O Tu esi Tai, per ką Aš atsakinga prieš Save.
Aš apie daug ką dar neparašau. Neišprakaituoju niekaip savybių, kuriuos liūdina, niekina ir žlugdo kitus žmones. Savo savybių. Vis norisi džiaugtis pasiekimais. Manau, kad vienas gražiausių mano pasiekimų bus, kai aš visko paragavusi suprasiu, kurie grybai valgomi, o kurie - ne. Tik Jūs negalvokite, kad esate nepageidaujami. Grybų aš nespardau. Norėčiau tiesiog Jus matyti kaip Kūdykį. Manau ir aš, kad taip būtų teisingiausia - mylėti save.
ketvirtadienis, gruodžio 20, 2012
atvirukas : tikslai
Man atrodo jie ištekėjo kaip kvepalai iš paversto buteliuko ir dabar kvepia jų visas širdies kambarys: salės, salionas, balkonai, sandėliukas, portikas su visomis aštuoniomis kolonomis ir medžiai sode. Turiu siūlus, bandysiu ką nors numegzti ir užpustyti kaip paslaptis, kurias darydavom po stiklu ir užerdavom smėliu. (Jeigu šis užsiėmimas būtų vyras, norėčiau su juo draugauti).
Aš pradėjau praktikuoti ramią reakciją į tai, kas gražaus vyksta mano pasaulyje. Kažkada labai laiminga ploviau virtuvėje indus ir žinojau, kad viskas kis. Ateis akimirka, kuomet ši nuotaka apsigalvos (be abejo ji atėjo). Sėkmingai ramiai priėmiau džiugesį, užpildantį mano krūtinę, stebėjausi juo sąmoningai, kaip dabar bandau stebėtis tuo, kas liūdina ir sekina - laikytis stabiliai, kad ir kas vyksta. Pakankamai daug visko jau perskaičiau, kad turėčiau į ką įsikibti. Manau, kad man padėtų telefono skambutis, kurį išgirdusi pirmiausiai suasocijuočiau su tuo, kad man skambina mano sąmoningumas, kaip kad kažkam padeda važiavimas kamščiais, kuomet žmonės stopus asocijuoja su jiems mirksinčiomis Budos akimis. Taip pat į save grąžina virpėjimas ore - bažnyčios varpai, varpeliai. Tik dėl to galėčiau gyventi miesto centre, kad rytais ir vakarais išgirsčiau rūpestį. Besilaikant stabiliai, aš nenorėčiau įtempti realybės taip, kad tam, ko aš siekiu, neįvykus, aš tapčiau dar vienu savo pačios priešu. Jeigu tai neįvyks - teatenie tavo valia.
Kitas tikslas: globoti ir stebėti, analizuoti savo jausmus iš šono. Rašyti, nes tai padeda man susitvarkyti su savo perpildytu mintimis ir idėjomis pasauliu. Jaučiuosi, kaip jame nusistovi tvarka, vos tik ką nors iškvepinu.
Laiminga aš nežinau ar galėčiau būti nuolatos. Ar tai tikslas? Tai nuo tikslų realizavimo priklausantis rezultatas. Bet ne tikslas. Ar ne?
Būti ir jausti šią akimirką užmiršus visus tikslus. Pagrindinis fiziologinis proto tikslas yra pasiekti tašką, kuriame mes dabar esame - t.y. išgyventi/išlikti šiame kūne šią minutę. Kai jisai pasiektas, mums pradeda rūpėti ateitis. Kai ateitis miglota, mes kreipiamės į praeitį, ieškodami atsakymų, o kai aiški, nelaukdami pradedame ją modeliuoti. Noriu išmokti džiaugtis savo pasiekimais čia ir dabar.
Šiandien skaičiau, kad viltis, kaip suprantau, tarsi šlagbaumas, neleidžiantis išjudėti savęs link. Susikoncentruojame į tai, kad ateityje viskas bus geriau. Taip save guodžiame. Nustumiame šią akimirką į šoną. Ačiū, leidžiantis pajusti man šią akimirką, kuomet aš turiu rimtų priežasčių, galvoti apie miglotą ateitį ir viltis. Ačiū tiems prisiminimams, knygoms ir gėlėms, žmonėms, kurie mane palaimina, pasaugo ir grąžina sąmoningumą. Su artėjančiomis šventėmis.
Jeigu galėčiau dabar apsirengčiau ilgą liemenuotą auksinę suknelę, su gilia V formos apykakle, užsimaudčiau ilgas baltas atlasines pirštinaites, susikelčiau aukštai plaukus, susegčiau juos sidabriniu segtuku, apsiaučiau paaukštintas pelenės kurpaites, susiverčiau šviesos karolius ir eičiau į pianino šokių vakarą, kur klausydamasi visokių valsų ir noktiurnų, šokčiau su frakuotais vyrais, jiems daug šypsočiausi, juokčiausi ir mes kalbėtume apie visokius klasikinius romanus. Atbusčiau peluose apsikabinusi proto moliūgėlį ir skirstyčiau pelus nuo grūdų, kol princas bėgios po Vilnių su kurpaite, pasakodamas, kad sutiko mergaitę, kuri pasiūlė jam kartu išgerti kavos iš rausvų, paauksuotų porcelianinių puodelių, o po to ėmė ir pabėgo basa fortepiono stygomis per Šopeno noktiurną, opus 9 - opus 72.

Aš pradėjau praktikuoti ramią reakciją į tai, kas gražaus vyksta mano pasaulyje. Kažkada labai laiminga ploviau virtuvėje indus ir žinojau, kad viskas kis. Ateis akimirka, kuomet ši nuotaka apsigalvos (be abejo ji atėjo). Sėkmingai ramiai priėmiau džiugesį, užpildantį mano krūtinę, stebėjausi juo sąmoningai, kaip dabar bandau stebėtis tuo, kas liūdina ir sekina - laikytis stabiliai, kad ir kas vyksta. Pakankamai daug visko jau perskaičiau, kad turėčiau į ką įsikibti. Manau, kad man padėtų telefono skambutis, kurį išgirdusi pirmiausiai suasocijuočiau su tuo, kad man skambina mano sąmoningumas, kaip kad kažkam padeda važiavimas kamščiais, kuomet žmonės stopus asocijuoja su jiems mirksinčiomis Budos akimis. Taip pat į save grąžina virpėjimas ore - bažnyčios varpai, varpeliai. Tik dėl to galėčiau gyventi miesto centre, kad rytais ir vakarais išgirsčiau rūpestį. Besilaikant stabiliai, aš nenorėčiau įtempti realybės taip, kad tam, ko aš siekiu, neįvykus, aš tapčiau dar vienu savo pačios priešu. Jeigu tai neįvyks - teatenie tavo valia.
Kitas tikslas: globoti ir stebėti, analizuoti savo jausmus iš šono. Rašyti, nes tai padeda man susitvarkyti su savo perpildytu mintimis ir idėjomis pasauliu. Jaučiuosi, kaip jame nusistovi tvarka, vos tik ką nors iškvepinu.
Laiminga aš nežinau ar galėčiau būti nuolatos. Ar tai tikslas? Tai nuo tikslų realizavimo priklausantis rezultatas. Bet ne tikslas. Ar ne?
Būti ir jausti šią akimirką užmiršus visus tikslus. Pagrindinis fiziologinis proto tikslas yra pasiekti tašką, kuriame mes dabar esame - t.y. išgyventi/išlikti šiame kūne šią minutę. Kai jisai pasiektas, mums pradeda rūpėti ateitis. Kai ateitis miglota, mes kreipiamės į praeitį, ieškodami atsakymų, o kai aiški, nelaukdami pradedame ją modeliuoti. Noriu išmokti džiaugtis savo pasiekimais čia ir dabar.
Šiandien skaičiau, kad viltis, kaip suprantau, tarsi šlagbaumas, neleidžiantis išjudėti savęs link. Susikoncentruojame į tai, kad ateityje viskas bus geriau. Taip save guodžiame. Nustumiame šią akimirką į šoną. Ačiū, leidžiantis pajusti man šią akimirką, kuomet aš turiu rimtų priežasčių, galvoti apie miglotą ateitį ir viltis. Ačiū tiems prisiminimams, knygoms ir gėlėms, žmonėms, kurie mane palaimina, pasaugo ir grąžina sąmoningumą. Su artėjančiomis šventėmis.
Jeigu galėčiau dabar apsirengčiau ilgą liemenuotą auksinę suknelę, su gilia V formos apykakle, užsimaudčiau ilgas baltas atlasines pirštinaites, susikelčiau aukštai plaukus, susegčiau juos sidabriniu segtuku, apsiaučiau paaukštintas pelenės kurpaites, susiverčiau šviesos karolius ir eičiau į pianino šokių vakarą, kur klausydamasi visokių valsų ir noktiurnų, šokčiau su frakuotais vyrais, jiems daug šypsočiausi, juokčiausi ir mes kalbėtume apie visokius klasikinius romanus. Atbusčiau peluose apsikabinusi proto moliūgėlį ir skirstyčiau pelus nuo grūdų, kol princas bėgios po Vilnių su kurpaite, pasakodamas, kad sutiko mergaitę, kuri pasiūlė jam kartu išgerti kavos iš rausvų, paauksuotų porcelianinių puodelių, o po to ėmė ir pabėgo basa fortepiono stygomis per Šopeno noktiurną, opus 9 - opus 72.
When life's too short to speak
"Zeno sėkėjams gerai žinomas toks pasakojimas apie gėlę. Kartą Buda iškėlė gėlės žiedą ir parodė jį susirinkusiems tūkstančio su ketvirčiu abiejų lyčių vienuolių miniai. Ilgą laiką jis netarė nė žodžio. Susirinkusieji irgi visiškai nuščiuvo. Matyt, kiekvienas iš visų jėgų stengėsi perprasti Budos gesto reikšmę. Staiga Buda nusišypsojo. Nusišypsojo todėl, kad vienas iš susirinkusiųjų nusišypsojo jam ir gėlei. Tas vienuolis buvo vardu Mahakašjapa. Jis vienintelis šypsojosi, ir Buda, atsakęs jam tuo pačiu, tarė: "Aš turiu įžvalgos dovaną ir suteikiu ją Mahakašjapai". Šią istoriją aptaria viena zeno mokinių karta po kitos, ir visi po šiai dienai stengiasi suprasti, ką gi ji reiškia. Man ta reikšmė atrodo gana aiški. Jei kas nors pakelia gėlę ir rodo ją jums, jis turbūt nori, kad ją pamatytumėte. Tačiau jei imate galvoti, gėlė išslysta iš jūsų dėmesio lauko. Tas vienuolis, kuris negalvojo, kuris tiesiog buvo savimi, sugebėjo giliai patirti gėlę ir todėl nusišypsojo." Thich Nhat Hanh.
Labai dažnai tyrinėdama pasaulį arbatos puodelyje, galiu užsimanyti jį parodyti kitam žmogui su tokia pat intensija, su kokia pas mus lekia vaikai, radę sraigę. Galiu valandų valandas žiūrėti į akmenukus, žiedus, kalbėtis su musėmis, upeliais, juodžemiu, virtuvės spintele, žvaigždele. Kartais, kai imu rodyti - sulaukiu tik pratiso svarstymo, kodėl aš tai rodau. Tada pasimetu ir neturiu ką atsakyti, dažnai pasakau kokią nesąmonę, kuri visiškai nesusijusi su tuo, nes to neina nupasakoti, į tai reikia žiūrėti savimi, savo vidumi. O kai šypsausi ką nors matydama kito rankose ar būtyje, nors to man niekas nerodo, žmonės iš karto tai susieja su pavojumi jų sąmonei ar laisvei - gali pasirodyti, kad "kažko noriu". Galvoju, kad kartais aš rodau tai, ko taip paprastai neišeina suvokti, nepakilus į tam tikrą sąmonės lygį.
Todėl aš labai džiaugiuosi, kad sutinku žmonių, kurie bendrauja tais pačiais protokolais. Kartą, dideliame festivalyje, sėdėjome su nepažįstamaisiais užsieniečiais ratu prie ugnies. Buvo šalta naktis. Sėdėjau sudėjusi galvą ant kelių ir snūduriavau šviesoje. Prieš mane sėdėjo du gal kiek vyresni už mane vyrai. Mintyse meldžiausi, o vienas jų pradėjo žiūrėti man į veidą, į akis ir šypsotis egzistencine šypsena, po kiek laiko ramiai ir pagarbiai man nusilenkė. Kai pakilau nuo laužo - nusilenkiau, kitas jaunuolis nusilenkė man. Aš tų labai gražių žmonių nepažįstu, o jie manęs, tačiau jiems nekilo jokių klausimų kas kodėl vyksta. Veikė tiesiog aukštos sąmonės protokolai, kuriais mes susibendravome. Be žodžių juos susiradau.
Ir man šiltai džiugu, kad kai jau galvoju, kad manęs daugiau niekur nėra, randu save tokią, kokią žinau. Kad ir štai anoje ištraukoje.
Mano vaikiškumas turbūt tame, kad aš sugebu į viską žiūrėti ir tik matyti. Nevertinti. Kartais tai, ką matau, man sukelia neuroasociacijas, kuriomis aš pasikeliu kvadratu į aukštesnes vibracijas ir į visumį pasaulio suvokimą. Mano branda tame, kad kartais aš taip žiūrėti sugebu ne tik į daiktus. O tikrasis vaikiškumas ko gero tame, kad naiviai tikiu, jog tai, ką rodau, pamatys ir kiti.
Bet aš tada esu tarsi fėja, kuri per trumpai gyvena, kad galėtų daug kalbėti, delnuose prie širdies laikydama jausmą, kuris, jeigu prasižiosi, skris.
Nuostabu žiūrėti kaip jis žiūri į tai, ką siuvinėja. Galiu Jus patikinti, kad savo rankų jis tikrai nemato. Tai lyg nusiraminti save glostant.
Labai dažnai tyrinėdama pasaulį arbatos puodelyje, galiu užsimanyti jį parodyti kitam žmogui su tokia pat intensija, su kokia pas mus lekia vaikai, radę sraigę. Galiu valandų valandas žiūrėti į akmenukus, žiedus, kalbėtis su musėmis, upeliais, juodžemiu, virtuvės spintele, žvaigždele. Kartais, kai imu rodyti - sulaukiu tik pratiso svarstymo, kodėl aš tai rodau. Tada pasimetu ir neturiu ką atsakyti, dažnai pasakau kokią nesąmonę, kuri visiškai nesusijusi su tuo, nes to neina nupasakoti, į tai reikia žiūrėti savimi, savo vidumi. O kai šypsausi ką nors matydama kito rankose ar būtyje, nors to man niekas nerodo, žmonės iš karto tai susieja su pavojumi jų sąmonei ar laisvei - gali pasirodyti, kad "kažko noriu". Galvoju, kad kartais aš rodau tai, ko taip paprastai neišeina suvokti, nepakilus į tam tikrą sąmonės lygį.
Todėl aš labai džiaugiuosi, kad sutinku žmonių, kurie bendrauja tais pačiais protokolais. Kartą, dideliame festivalyje, sėdėjome su nepažįstamaisiais užsieniečiais ratu prie ugnies. Buvo šalta naktis. Sėdėjau sudėjusi galvą ant kelių ir snūduriavau šviesoje. Prieš mane sėdėjo du gal kiek vyresni už mane vyrai. Mintyse meldžiausi, o vienas jų pradėjo žiūrėti man į veidą, į akis ir šypsotis egzistencine šypsena, po kiek laiko ramiai ir pagarbiai man nusilenkė. Kai pakilau nuo laužo - nusilenkiau, kitas jaunuolis nusilenkė man. Aš tų labai gražių žmonių nepažįstu, o jie manęs, tačiau jiems nekilo jokių klausimų kas kodėl vyksta. Veikė tiesiog aukštos sąmonės protokolai, kuriais mes susibendravome. Be žodžių juos susiradau.
Ir man šiltai džiugu, kad kai jau galvoju, kad manęs daugiau niekur nėra, randu save tokią, kokią žinau. Kad ir štai anoje ištraukoje.
Mano vaikiškumas turbūt tame, kad aš sugebu į viską žiūrėti ir tik matyti. Nevertinti. Kartais tai, ką matau, man sukelia neuroasociacijas, kuriomis aš pasikeliu kvadratu į aukštesnes vibracijas ir į visumį pasaulio suvokimą. Mano branda tame, kad kartais aš taip žiūrėti sugebu ne tik į daiktus. O tikrasis vaikiškumas ko gero tame, kad naiviai tikiu, jog tai, ką rodau, pamatys ir kiti.
Bet aš tada esu tarsi fėja, kuri per trumpai gyvena, kad galėtų daug kalbėti, delnuose prie širdies laikydama jausmą, kuris, jeigu prasižiosi, skris.
Nuostabu žiūrėti kaip jis žiūri į tai, ką siuvinėja. Galiu Jus patikinti, kad savo rankų jis tikrai nemato. Tai lyg nusiraminti save glostant.
Don't boil the ocean
Bandau įsivaizduoti, ką jaučia žmonės, kurie gelia. Nelabai suprantu, kaip galima vaikų negalinčiai turėti ir jų norinčiai moteriai, tai žinant, pykčio metu, siūlyti jai pasidaryti vaiką ir atstoti? Iš kur pas žmones drąsa lyg iš niekur nieko prakeikti, niekinti, ypatingai, jei pats esi kaltas? Negi taip tikimasi atsifutbolinti nuo neigiamų savo veiksmų pasekmių? Kaip galima pykčio metu manipuliuoti kito baimėmis? Kaip po to galima ramiai gyventi? Kaip galima piktai grasinti vaikams ir visiems kitiems jų atsisakymu, palikimu ir po to grubiai ir piktai žiūrėti į kraujuojančias akis, siūlant nusiraminti? Kaip tokių žodžių pasekmes jaučia patys kalbėtojai? Kaip žmona gali kitų akivaizdoje šaipytis ir niekinti savo vyrą? Kaip vyras gali juoktis iš savo žmonos, kai su kitomis moterimis aptarinėja galimybes būti, nors dar neišsiskyręs? Kaip jaučiasi mergaitė, kuri norėdama kvailai įsitvirtinti, pradeda flirtuoti su geriausiai draugei patinkančiu berniuku? Kaip žmona gali savo vyrui, kurio tėvai išsiskyrę, nuolat priminti, kad jį paliko tėvas? Kaip jaučiasi žmogus, kuris mano, kad dėl keletos metų kito žmogaus nuolatinio skausmo ir ašarų kaltas pats kenčiantysis: "Tu čia pats kaltas - visos problemos tavyje?" Apie kažkokį jautrumą, deleguojamą supratingumą, čia apskirtai kalbos nėra. Iš to bukumo ar tos drąsos, galima pasisodinti šalia visai padorų žmogų ir suėsti jį, nučiulpti kiekvieną kaulelį pratisu kaltinimu, iškalbingai įrodinėjat, kad nėra čia dėl ko pykti už tiesą. Viena gera pažįstama savo draugei drąsiai autobuse pasakė, kad jinai apsirengusi kaip bomžė ir tikėjosi toliau mielai bendrauti. Toji moteriškė vos neapsiverkė. Ji save tvardė.
Kaip jaučiasi tie žmonės, kurie sąmoningai gelia, kerta, manipuliuoja? Ypatingai tie, kurie sąmoningai galvoja, kad paaugins kitą žmogų jį skaudindami. Neįsivaizduoju. Bandau pajusti.
Jeigu jums taip rodosi, kad normalu taip bendrauti, tai žegnokitės. Nesutikau dar nei vieno, net tai deleguojančio, kuriam patiktų, kai juos plaka ir liečia gleivėtais liežuviais, kuriam miela pratisa kritika ir t.t.
Aštriai reaguoju į absurdą, bet specialiai kažkam, kas man parašė gražią atsisveikinimo žinutę, rašyti "Atsipisk", negalėčiau. Specialiai? Kaip ir be sąžinės graužimo piktai arba egoistiškai kažkam aiškinti, kad tavo toks bjaurus gyvenimas; palikinėti žinutes: "jau ką neši, tą nešk"? Tai taip vulgaru, manipuliatyvu.
Kiek lengviau man būdavo pagautam nusikaltimo vietoje pabaksnoti į jo situaciją. Bet čia neseniai visai pirkau kažkokioj parduotuvėj gražų žaisliuką eglutei. Ir jis man iškirto iš rankos ir sudužo (per šį mėnesį man iš rankų iškrito ir sudužo 7 daiktai). O pardavėja tiesiog nuramino ir liepė rinktis toliau, sušlavė duženas. Man taip palengvėjo, kai niekas į mane pirštais nebadė, paguodė. Buvau labai jai dėkinga. Gal ir tokios taisyklės. Bet, manau, kad jos tokios turėtų būti ne tik prekybos centruose. Jos turėtų persikelti arčiau mūsų. Aš ne kartą esu bausta už tai, kad man kažkas nepavyko, sudužo, nukrito, sugedo. Labai nemalonu. Ir nors ir nelabai aš baksnoju, tačiau mėgstu, ypatingai Giedrei ir mamai. Tikiuosi išmokti daugiau taip nedaryti. Daiktai, smulkmeniškumai - jie nieko verti palyginus su labai artimų žmonių ramybe. Labai gerai tai suprasim po šių žmonių mirties ar netekties. Taip norėčiau šią minutę jų atsiprašyti. Atsiprašau. Ir atsiprašau visų kitų, apie kuriuos nepagalvojau. Vedos pataria atsiprašyti netgi kai galvoji, kad esi niekuo dėtas. Nes nežinia kokias asociacijas tu sukėlei kito žmogaus asmenyje.
Neabejoju, kad kaip šauksi, taip ir atsilieps - mano kišenėse pusiausvyra. Klausimas, kas pirmasis nutrauks "laimės grandinę" - tu ar aš? Džiaugiuosi dėl kito žmogaus visada, kai man tai pavyksta padaryti pirmai. Džiaugiuosi, matydama jį berimstantį.
Nekalbu apie kerštą, žudynes, globalius sąmokslus - nenoriu dabar valgyti iš Tėvelio Meškos dubenėlio, esu tuo, ką parašiau, soti.
Jeigu tu galvoji, kad žmonėms galima sakyti viską, tu teisus. Tačiau, jeigu tu galvoji, kad žmonėms galima tai sakyti kaip tik tu nori, tai tu liksi vienas ir eisi per gyvenimus, kol tapsi tokiu, kokie bus šalia tavęs tą minutę, kai tau bus sunku.
Iliustratyvu:
vaziuok miestu ir stebek zmonesme: ?**: kai surasi kazkoki vos ne tau patinkanti zmogume: aciu uz patarima***: perduog jam savo kancia tegu jis kencia o ne tuisleisk ant jo viskamintimisbet kuotegu jis kenciao ne tu
Kaip jaučiasi tie žmonės, kurie sąmoningai gelia, kerta, manipuliuoja? Ypatingai tie, kurie sąmoningai galvoja, kad paaugins kitą žmogų jį skaudindami. Neįsivaizduoju. Bandau pajusti.
Jeigu jums taip rodosi, kad normalu taip bendrauti, tai žegnokitės. Nesutikau dar nei vieno, net tai deleguojančio, kuriam patiktų, kai juos plaka ir liečia gleivėtais liežuviais, kuriam miela pratisa kritika ir t.t.
Aštriai reaguoju į absurdą, bet specialiai kažkam, kas man parašė gražią atsisveikinimo žinutę, rašyti "Atsipisk", negalėčiau. Specialiai? Kaip ir be sąžinės graužimo piktai arba egoistiškai kažkam aiškinti, kad tavo toks bjaurus gyvenimas; palikinėti žinutes: "jau ką neši, tą nešk"? Tai taip vulgaru, manipuliatyvu.
Kiek lengviau man būdavo pagautam nusikaltimo vietoje pabaksnoti į jo situaciją. Bet čia neseniai visai pirkau kažkokioj parduotuvėj gražų žaisliuką eglutei. Ir jis man iškirto iš rankos ir sudužo (per šį mėnesį man iš rankų iškrito ir sudužo 7 daiktai). O pardavėja tiesiog nuramino ir liepė rinktis toliau, sušlavė duženas. Man taip palengvėjo, kai niekas į mane pirštais nebadė, paguodė. Buvau labai jai dėkinga. Gal ir tokios taisyklės. Bet, manau, kad jos tokios turėtų būti ne tik prekybos centruose. Jos turėtų persikelti arčiau mūsų. Aš ne kartą esu bausta už tai, kad man kažkas nepavyko, sudužo, nukrito, sugedo. Labai nemalonu. Ir nors ir nelabai aš baksnoju, tačiau mėgstu, ypatingai Giedrei ir mamai. Tikiuosi išmokti daugiau taip nedaryti. Daiktai, smulkmeniškumai - jie nieko verti palyginus su labai artimų žmonių ramybe. Labai gerai tai suprasim po šių žmonių mirties ar netekties. Taip norėčiau šią minutę jų atsiprašyti. Atsiprašau. Ir atsiprašau visų kitų, apie kuriuos nepagalvojau. Vedos pataria atsiprašyti netgi kai galvoji, kad esi niekuo dėtas. Nes nežinia kokias asociacijas tu sukėlei kito žmogaus asmenyje.
Neabejoju, kad kaip šauksi, taip ir atsilieps - mano kišenėse pusiausvyra. Klausimas, kas pirmasis nutrauks "laimės grandinę" - tu ar aš? Džiaugiuosi dėl kito žmogaus visada, kai man tai pavyksta padaryti pirmai. Džiaugiuosi, matydama jį berimstantį.
Nekalbu apie kerštą, žudynes, globalius sąmokslus - nenoriu dabar valgyti iš Tėvelio Meškos dubenėlio, esu tuo, ką parašiau, soti.
Jeigu tu galvoji, kad žmonėms galima sakyti viską, tu teisus. Tačiau, jeigu tu galvoji, kad žmonėms galima tai sakyti kaip tik tu nori, tai tu liksi vienas ir eisi per gyvenimus, kol tapsi tokiu, kokie bus šalia tavęs tą minutę, kai tau bus sunku.
Iliustratyvu:
vaziuok miestu ir stebek zmonesme: ?**: kai surasi kazkoki vos ne tau patinkanti zmogume: aciu uz patarima***: perduog jam savo kancia tegu jis kencia o ne tuisleisk ant jo viskamintimisbet kuotegu jis kenciao ne tu
trečiadienis, gruodžio 19, 2012
Atvirukas
Šiais metais man 27. Ir atvirukas šiais visiškai kitoks, negu visi ligi tol buvę. O kitoks dėl to, kad tai ko gero pirmieji metai, kai aš jaučiuosi stovinti ant abiejų kojų. Ne tik tikiu, bet ir žinau. Skubu suverti karoliukus, kol jie dar nenuriedėjo po atminties lova:
*Nebėra kur dingti - aš išmokau pripažinti sau, kad klydau.
*Išmokau pripažinti sau, kad nesu geriausia. Labai džiaugiuosi, kad pamačiau už save geresnių, gyvenančių savybėmis, kurias savyje aš norėčiau išvystyti. Slapta ramiai džiūgauju tuo, kad tokių pačių nėra.
*Atradau daugybę nuostabių kūrėjų: vaizdų ir garsų.
*Pamačiau save įrankiu įvairių jėgų rankose.
*Išmokau pripažinti sau, kad nesu geriausia. Labai džiaugiuosi, kad pamačiau už save geresnių, gyvenančių savybėmis, kurias savyje aš norėčiau išvystyti. Slapta ramiai džiūgauju tuo, kad tokių pačių nėra.
*Atradau daugybę nuostabių kūrėjų: vaizdų ir garsų.
*Pamačiau save įrankiu įvairių jėgų rankose.
*Pirmą kartą pasijaučiau intelektualia, švaria ir gilia, elfiška, aristokratiška būtybe. O atrodė, tokia niekada nebūsiu. Mano pirmieji žingsniai, su pilnai įsikūnijusia siela, tirpstantys.
*Kartais jaučiuosi šioje žemėje kaip egzaminuojamasis, puolantis vartyti visus užrašus vos tik mokytojas nusisuka. Bet tuos atsakymus - randu, skubu, žinau, manyje kažkaip užrašyta, kaip neteisti, kaip globoti, rūpintis, liestis, atsiduoti ir aukotis. Tik nėra nieko apie tai, kaip bausti. Manau, kad be šito, aš egzamino neišlaikysiu.
*Gali būti, kad tose egzistencinėse būsenose, kuriose jūs jaučiatės kartais, aš būnu dažnai.
*Kartais jaučiuosi šioje žemėje kaip egzaminuojamasis, puolantis vartyti visus užrašus vos tik mokytojas nusisuka. Bet tuos atsakymus - randu, skubu, žinau, manyje kažkaip užrašyta, kaip neteisti, kaip globoti, rūpintis, liestis, atsiduoti ir aukotis. Tik nėra nieko apie tai, kaip bausti. Manau, kad be šito, aš egzamino neišlaikysiu.
*Gali būti, kad tose egzistencinėse būsenose, kuriose jūs jaučiatės kartais, aš būnu dažnai.
*Visata skaidri.
*Manyje randa vietos visos religijos ir visi mokymai, kuriuos aš iki šiol giliau nagrinėjau ir pažinau - Akaša.
*Kad ir kas atsitiktų, aš atsistočiau į labai šviesų žmogų, po kokių penkių metų mokymosi vaikščioti. Bet tai nereiškia, kad tuo galima manipuliuoti ar per tai valdyti mano jausmus.
*Išmokau dar kitokių būdų kaip į viską žiūrėti ne fragmentiškai.
*Labai daug dirbu su savo protu. Labai sunkiai, bet suvaldau upes jų neužtvenkdama. Jeigu ką - paleidžiu kriokliais.
*Šiais metais aš pirmą kartą pasirodžiau žmonėse.
*Visur, kur buvau "praėjo remontas". 25 metai kartu su visais kitais stovi praeities aruoduose iki kelių įsibridę į kviečius. Tiek praeities jau galima sėti, nurinkti ir sumalti į miltus.
*Grūdas išdrįsta liudyti save iš tikrųjų, o ne tik iš pareigos ir užsispyrimo.
*Pajutau, ką reiškia stiprus gyvybės palaikymas ir žodis atvirukas. Ačiū tau, Martynai. Namaste.
*Aš einu į pasaulį kaip į mokyklą. Ne kiekvieną, bet rytą keliuosi ir einu į pamokas.
*Kad ir kas atsitiktų, aš atsistočiau į labai šviesų žmogų, po kokių penkių metų mokymosi vaikščioti. Bet tai nereiškia, kad tuo galima manipuliuoti ar per tai valdyti mano jausmus.
*Išmokau dar kitokių būdų kaip į viską žiūrėti ne fragmentiškai.
*Labai daug dirbu su savo protu. Labai sunkiai, bet suvaldau upes jų neužtvenkdama. Jeigu ką - paleidžiu kriokliais.
*Šiais metais aš pirmą kartą pasirodžiau žmonėse.
*Visur, kur buvau "praėjo remontas". 25 metai kartu su visais kitais stovi praeities aruoduose iki kelių įsibridę į kviečius. Tiek praeities jau galima sėti, nurinkti ir sumalti į miltus.
*Grūdas išdrįsta liudyti save iš tikrųjų, o ne tik iš pareigos ir užsispyrimo.
*Pajutau, ką reiškia stiprus gyvybės palaikymas ir žodis atvirukas. Ačiū tau, Martynai. Namaste.
*Aš einu į pasaulį kaip į mokyklą. Ne kiekvieną, bet rytą keliuosi ir einu į pamokas.
*Man nereikia iš savęs daryti herojaus, kario, kovotojo ir tų visų skydų ir šarvų bei kitos ginkluotės. Ypatingai dvasiniame gyvenime nenoriu jokių alegorijų į militarizmą. Tai, kad susiduriu su kliūtimis, man nereiškia, kad turėsiu su jomis kovoti. Kliūtis galima apeiti, su jomis tartis, spręsti, uždaryti, suvokti, pripažinti esant.
*Mane žadina trūkinėjančios šypsenos vienuolių ir šviesus ilgesys kenčiančiųjų veiduose. Slovna vsegda byla tak.
*Galvoju apie tą jausmą, kuris aplankys, kai mano tėveliai mirs, o aš pirmą kartą pajusiu - "O aš buvau. .. štai šitų žmonių vaikas". Supratau, kad norėčiau su jais artimiau susipažinti ir susidraugauti.
*Šiais metais pirmą kartą patyriau artimo žmogaus išdavystę.
*Šią vasarą - kodėl kai kurie gamtininkai namo grįžta tik išsiskalbti.
*Turiu šimtą vieną naktį tūkstančiui ir vienam projektui.
*Skaityti ženklus - tai mokintis intuicijos kalbą. Kuo daugiau dėmesio skiri ženklams, tuo jie tampa akivaizdesni ir išryškėja nepalikdami nemalonių ir neaiškių posūkių. Kažkokios jėgos duoda žinoti net pavadinimus, datas ir žmones. Man toks įtarimas, kad kai kurie iš jų mane persekioja jau beveik visą gyvenimą, bet aš vaikštau po tą pievą ir esu taip pripratusi prie tų drugelių ir kvapų, kad jų jau nebematau ir nebeužuodžiu.
*Ateinančiais metais analizuosiu tai, kas man sukelia stiprias reakcijas. Nes dažniausiai ten, kur aš nelieku abejinga, t.y. pasipiktinusi ar net besišlykštinti, galiu rasti tai, kas man labiausiai patinka.
*Mane žadina trūkinėjančios šypsenos vienuolių ir šviesus ilgesys kenčiančiųjų veiduose. Slovna vsegda byla tak.
*Galvoju apie tą jausmą, kuris aplankys, kai mano tėveliai mirs, o aš pirmą kartą pajusiu - "O aš buvau. .. štai šitų žmonių vaikas". Supratau, kad norėčiau su jais artimiau susipažinti ir susidraugauti.
*Šiais metais pirmą kartą patyriau artimo žmogaus išdavystę.
*Šią vasarą - kodėl kai kurie gamtininkai namo grįžta tik išsiskalbti.
*Turiu šimtą vieną naktį tūkstančiui ir vienam projektui.
*Skaityti ženklus - tai mokintis intuicijos kalbą. Kuo daugiau dėmesio skiri ženklams, tuo jie tampa akivaizdesni ir išryškėja nepalikdami nemalonių ir neaiškių posūkių. Kažkokios jėgos duoda žinoti net pavadinimus, datas ir žmones. Man toks įtarimas, kad kai kurie iš jų mane persekioja jau beveik visą gyvenimą, bet aš vaikštau po tą pievą ir esu taip pripratusi prie tų drugelių ir kvapų, kad jų jau nebematau ir nebeužuodžiu.
*Ateinančiais metais analizuosiu tai, kas man sukelia stiprias reakcijas. Nes dažniausiai ten, kur aš nelieku abejinga, t.y. pasipiktinusi ar net besišlykštinti, galiu rasti tai, kas man labiausiai patinka.
*Įkvėpimuose galima ir išsipurvinti ne tik išgražėti.
*Šiais metais aš supratau, kad taip pat per paskutinius 4 metus patyriau daug prievartos brandžiai mąstyti ir elgtis, kol nebuvau tam pasiruošusi. Gyvenau labai turtingą vidinį gyvenimą, bet iš nemokėjimo suformuluoti žodžiais to, ką jaučiu ir nenorėjimo sau pripažinti, kad dar nesu pajėgi visko apimti ir suprasti, sudariau daugybę neaiškių ir komplikuotų situacijų realybėje. Aš tik labai tikėjau, kad esu pajėgi. Ir kad protingi žmonės mane supras. Džiaugiuosi, kad tas metas, kai gebu tai iš tikrųjų - atėjo. Tik jaučiuosi, kaip finišą kirtęs užvytas lenktynių šuo, gulintis ant žolės šalia bėgimo takelio, bandantis atgauti kvapą. Arba kaip penkis metus tempta guma, kuri pagaliau atsileido.
*Jaučiu dėkingumą tau ir visiems kitiems.
*Gyvenimas man siunčia žmones iš praeities - duoda galimybę uždaryti situacijas. Man atrodo, aš ne iki galo ja pasinaudoju.
*Šiais metais aš patyriau proto tylą ir Vipassaną.
*Situacijos vis sudėtingėja.
*Šiais metais aš supratau, kad taip pat per paskutinius 4 metus patyriau daug prievartos brandžiai mąstyti ir elgtis, kol nebuvau tam pasiruošusi. Gyvenau labai turtingą vidinį gyvenimą, bet iš nemokėjimo suformuluoti žodžiais to, ką jaučiu ir nenorėjimo sau pripažinti, kad dar nesu pajėgi visko apimti ir suprasti, sudariau daugybę neaiškių ir komplikuotų situacijų realybėje. Aš tik labai tikėjau, kad esu pajėgi. Ir kad protingi žmonės mane supras. Džiaugiuosi, kad tas metas, kai gebu tai iš tikrųjų - atėjo. Tik jaučiuosi, kaip finišą kirtęs užvytas lenktynių šuo, gulintis ant žolės šalia bėgimo takelio, bandantis atgauti kvapą. Arba kaip penkis metus tempta guma, kuri pagaliau atsileido.
*Jaučiu dėkingumą tau ir visiems kitiems.
*Gyvenimas man siunčia žmones iš praeities - duoda galimybę uždaryti situacijas. Man atrodo, aš ne iki galo ja pasinaudoju.
*Šiais metais aš patyriau proto tylą ir Vipassaną.
*Situacijos vis sudėtingėja.
*Žinau, ką reiškia kasdienė dvasinė buvimo praktika.
*Norėčiau eiti į chorą dainuoti, gyvybę sėti ir sodinti, vėl dirbti gamtoje ir kurti.
*Įdomu kaip neapsiskaitę senieji kaimo žmonės išlaiko vidinę ramybę ir nepajudinamumą. Kuo jie vadovaujasi gyvenime?
*Stulbina jėga, kurią savyje turi sąmoningi susitarimai. Įveda aiškumą ir kito pažinimą per tai, kokių susitarimų žmogus negali laikytis.
*Tai kokius aš jus matau, priklauso tik nuo manęs.
*Kai man liūdna visi tai mato, bet niekas nežino.
*Įdomu kaip neapsiskaitę senieji kaimo žmonės išlaiko vidinę ramybę ir nepajudinamumą. Kuo jie vadovaujasi gyvenime?
*Stulbina jėga, kurią savyje turi sąmoningi susitarimai. Įveda aiškumą ir kito pažinimą per tai, kokių susitarimų žmogus negali laikytis.
*Tai kokius aš jus matau, priklauso tik nuo manęs.
*Kai man liūdna visi tai mato, bet niekas nežino.
*Labai myliu.
*
*
penktadienis, gruodžio 14, 2012
Ko nereikėtų tikėtis šeimoje? Mes neturime laukti, kad artimas žmogus stovės ant tos pačios dvasinės platformos ir sieks tų pačių tikslų tais pačiais keliais kaip ir mes. Tavo buvimas ir tikėjimas, kuomet tu negali kentėti kitos dvasinės platformos, reiškia, kad tu esi tamose. Keliai pas Dievą skirtingi.
Demon'struoti, kad bijai,
po to išsigąsti iš tikrųjų.
*
po to išsigąsti iš tikrųjų.
*
Klausti visko, bet ne apie tai,
Ką reikia žinoti.
Ką reikia žinoti.
*
Galvoti, kad praeis apie tai,
Kas sustoja.
*
Kas sustoja.
*
Įvažiuoti į širdį,
Kur vienpusis eismas
Ir tikėtis, kad
Galėsi apsisukti.
*
Guostis ir teisintis
*
Guostis ir teisintis
tuo, kad jei pasielgsi blogai,
Visiems bus geriau.
*
Braidant iki kelių šnekėti,
*
Braidant iki kelių šnekėti,
Kad gilu.
*
Sakyti tiesą,
Kuri kitą dieną tampa
melu.
*
Sukurti tai, ko nėra -
Mintis, kurios sustabdo,
Kai bučiuoji,
ir nori.
*
Tikėti, kad mokymas
Klausytis savo širdies
Nėra dogmatiškas.
*
Iš baimės
Elgtis drąsiai.
*
Galvoti, kad
Likai nepastebėtas,
Kai buvai
Silpnas ir išsigandęs.
*
Nejusti,
Kada palengvėja.
*
Nejusti,
Kada palengvėja.
*
Tie, kurie galvodavo, kad
partizanas
Išduos tėvynę,
Leisdavo jam kentėti.
Bet kai kurie iš jų
paprasčiausiai
paprasčiausiai
numirdavo.
*
*
Galvoti, kad šalia esantis žmogus
Už tave stipresnis,
O tu silpnas.
*
Būti užtikrintam
tuo,
kad viskas yra taip
Kaip galvoji.
*
Jeigu tu tuo tiki
Tai taip
ir
Bus.
*
*
Būti užtikrintam
tuo,
kad viskas yra taip
Kaip galvoji.
*
Jeigu tu tuo tiki
Tai taip
ir
Bus.
*
th
Though I speak with the tongues of men and of angels - and have not love, I am become as sounding brass or tinkling cymbal. And though I have the gift of prophecy, and understand all mysteries, - and all knowledge; and though I have all faith, so that I could remove mountains, - and have not Love I am nothing. And though I bestow all my goods to feed the poor, ant though I give my body to be burned - and have nor Love, it profith me nothing. Love suffereth long, and is kind; Love envieth not; Love vounteth not itself, is not puffed up, doeth not behave itself unseemly. Seeketh not her own. Is not easily provoked. Thinketh no evil. Rejoiceth not in inequity, but rejoiceth in the truth. Barth all things. Believeth all things. Hopeth all things. Endureth all things."
ketvirtadienis, gruodžio 13, 2012
šypsenos ir dovanos
atrodo atradau savo muziką - tai, kas mane jaudina ir supusto. Tai tarp klasikos ir ambiento pirštų švelniai suspausta neužmirštuolė su sakralinių chorų žiedžiukais. Aš labai tikiuosi papildyti šį sąrašą dar kuo nors, bet kol kas tai: Avro Part, Дмитрий Евграфов, Maok, Bill Laswell, Kronos Quartet. Klasika, giesmės ir ambientai - trumpo balto sijono kilstelėjimas vėjuotą žiemos dieną virš nuogų pusnynuos nykštukai miega, aukso žuvys po ledu, brenda ambientais sniegas, nepalikdamas randu kažką savo.
Skanios šalto sniego plutelės
Atsiminiau tą garsą ir jo aidą, kai su ilgu sijonu nuo Verkių brisdama mišku išnirau Jeruzalės kapinėse. Prie paminklo pasilenkęs vyras kaltuku kalė naują žmogų. Visos už plauką plonesnės kraujagyslės grožėjosi nepakartojamu koncertu tylioje dauboje, kur aplink kadaise tekėjusį upelį šlaituose suleisti į žemę mediniai kereivėliai.
Aš norėjau pasakyti, kad tie, kurie eina į save, dabar gerai skalbiami. Tam, kad įeitų į šią šventyklą tikintys prasmingu kiekvienos švelnios sausos žolelės suvirpėjimu prieš pavasarį. Jaučiuosi kaip ji. Visa sausa ir šalta, stebinti save besikartojančią.
Seniau aš slėpdavausi ir turėjau tik kelias gražias nuotraukas. Dabar aš visa esu čia - šioje žemėje, šiame kūne, graži. Dabar Jūs mane galite matyti, o ir aš visus geriau matau. Atsisuku į žmones sąmoningai. Skanios šalto sniego plutelės.
Mane įkvepia vienuolystė, laukai, paveiksliukai, mano praeitis, kurios aš iki galo nepažinau, kaip iki galo manęs nepažįsta ir žmogumi nemato net artimiausios moterys ir vyrai. Ir aš kažkada buvau daug kam artima, tačiau tų žmonių nežinojau. Esu dėkinga visiems, su kuriais man gyvenime teko ilgiau pabendrauti, įsigilinti, jausti juos esant žmonėmis.
Aš be galo dėkinga už akimirkas už žmogaus, kurį suprasdama aš jaučiu neapsakomą egzistencinį malonumą. Dar niekada prieš akis nemačiau taip aiškiai iškylančių asmenybės rūmų, praeičių, žvelgiančių į milžiniškus sodus, pro mūrinių kalkintų balkonų tvoreles, kurių ramsčiai primena apvalutes moteris. Niekada nemaniau, kad galiu išjusti žmogaus praeitį ir taip aiškiai išreikštą ilgesį ir jo peizažą viename trumpame žvilgsnyje.
Aš norėjau pasakyti, kad tie, kurie eina į save, dabar gerai skalbiami. Tam, kad įeitų į šią šventyklą tikintys prasmingu kiekvienos švelnios sausos žolelės suvirpėjimu prieš pavasarį. Jaučiuosi kaip ji. Visa sausa ir šalta, stebinti save besikartojančią.
Seniau aš slėpdavausi ir turėjau tik kelias gražias nuotraukas. Dabar aš visa esu čia - šioje žemėje, šiame kūne, graži. Dabar Jūs mane galite matyti, o ir aš visus geriau matau. Atsisuku į žmones sąmoningai. Skanios šalto sniego plutelės.
Mane įkvepia vienuolystė, laukai, paveiksliukai, mano praeitis, kurios aš iki galo nepažinau, kaip iki galo manęs nepažįsta ir žmogumi nemato net artimiausios moterys ir vyrai. Ir aš kažkada buvau daug kam artima, tačiau tų žmonių nežinojau. Esu dėkinga visiems, su kuriais man gyvenime teko ilgiau pabendrauti, įsigilinti, jausti juos esant žmonėmis.
Aš be galo dėkinga už akimirkas už žmogaus, kurį suprasdama aš jaučiu neapsakomą egzistencinį malonumą. Dar niekada prieš akis nemačiau taip aiškiai iškylančių asmenybės rūmų, praeičių, žvelgiančių į milžiniškus sodus, pro mūrinių kalkintų balkonų tvoreles, kurių ramsčiai primena apvalutes moteris. Niekada nemaniau, kad galiu išjusti žmogaus praeitį ir taip aiškiai išreikštą ilgesį ir jo peizažą viename trumpame žvilgsnyje.
*
Ačiū visiems, kurie atvedė ir
Ačiū visiems, kurie atvedė ir
atidarė duris
*
į mane
*
Pasauliui,
*
kuris įdomus ir gražus kaip
knygos lentynėlėse.
*
Kuriame skausmas -
spalvotas,
o elegancija ir meistriškumas
virsta
*
šimtamečiais parkais,
*
šimtamečiais parkais,
skaitymais kapinėse,
ramiu miegu pajūryje per audrą
įsisiūbuojančiame
kopų laivyne;
*
kopų laivyne;
*
ramybe
šalia tų, kurie šalia
jo
nenurimsta;
*
švelnumu,
kurį galima
laikyti rankose
ir
namuose;
šalia tų, kurie šalia
jo
nenurimsta;
*
švelnumu,
kurį galima
laikyti rankose
ir
namuose;
*
šmėklomis, susirenkančiomis
šmėklomis, susirenkančiomis
lėtai
ausų gėlėse
lyg po savaitės ką nors palaidoję
mes susirenkame po vieną
į kapines;
*
priekaištais už
nekuklumą ir
nekuklumą ir
drovėjimusi
prieš spaudžiant
delnuose paukščiuką
prieš spaudžiant
delnuose paukščiuką
kad
justi,
tam ir prisiminti,
justi,
tam ir prisiminti,
skausmu
maitinti,
ir maitintis
ilgesiais.
*
Šiame pasaulyje yra girios,
šiose giriose
yra skausmo šėryklos
ir medžioklės bokštelės
miško baimėms medžioti;
*
šiame pasaulyje yra amžinas
minčių sodas,
laistomas iš pojūčių ežero;
*
tame sode per plaukus
ežero krantais nusidriekę
amžinybės labirintai
pilni moterų kvapo -
žaidimo.
*
*
Visa jo pasaulio laimė
ilgesyje,
kuris kaip mažas vilkiukas
kuris kaip mažas vilkiukas
nuo vaikystės augo kambariuose
į kuriuos Pasaulis
neįleisdavo
nieko
neįleisdavo
nieko
ir neužeidavo
pats,
bet buvo jame visada.
*
*
Tuose kambariuose sukabinti
paveikslai auksiniais rėmais,
su nuogom širdim.
o jose eilėraštis:
*
mažytis berniukas
*
mažytis berniukas
verkia
kruvini dantukai
kruvini dantukai
plyti
apspjauta pusnis
apspjauta pusnis
atskirti
labai sugniuždytą
labai sugniuždytą
nuo kvailo
taip pat, kaip ir
taip pat, kaip ir
verkti
gražiai - be galo
gražiai - be galo
sunku
po epikampu
po epikampu
žliaugia
širdis mažytė
širdis mažytė
surinkit
labai sugniuždytą
labai sugniuždytą
sudėkit
atgal dantukus
ir kaip šunauja
atgal dantukus
ir kaip šunauja
netąsykit
rogutėse stengiasi
rogutėse stengiasi
verkti -
be galo gražiai
apspjautas
vaikučio žmogus.. .
be galo gražiai
apspjautas
vaikučio žmogus.. .
*
Kartais jis užuodžia kitus žmones
žmonėmis
esant.
esant.
*
Kartais jis pasiryžta,
bet mintys sugrįžta
namo
į pasaulį,
kuriame mes
dabar
negyvenam
namo
į pasaulį,
kuriame mes
dabar
negyvenam
...
*
tuo metu
lengviausia jį pamatyti,
bet
sunkiausia
mylėti.
*
*
tuo metu
lengviausia jį pamatyti,
bet
sunkiausia
mylėti.
*
antradienis, gruodžio 11, 2012
-
To know what
you are,
you must first investigate and know
what you are not
-
Jeigu tau reikia laiko pasiekti tikslą,
To know what
you are,
you must first investigate and know
what you are not
-
Jeigu tau reikia laiko pasiekti tikslą,
tai šis tikslas yra melas
-
Visi apribojimai (laiko, patirties stoka) yra iliuzija ir
-
Visi apribojimai (laiko, patirties stoka) yra iliuzija ir
visi iš(si)laisvinimai yra realybė
-
Minties "Aš esu" -
to gana surasti ramybę ir save
-
Memory creates
-
Minties "Aš esu" -
to gana surasti ramybę ir save
-
Memory creates
the illusion of continuity
-
-
Leave the mind alone
-
Which world are you
enquiring about?
enquiring about?
-
- Who painted the picture of the world?
- The painter is in the Picture
-
You need not and you can not
become
what your already
are
Dialogues of Sri Nisargadatta Maharaj
-
You need not and you can not
become
what your already
are
Dialogues of Sri Nisargadatta Maharaj
pirmadienis, gruodžio 10, 2012
*
šakės
susisupusios į aukštus sniegus
už sienos varveklių
iš šiaurinės kresno
namuko
pusės
*
prieblandoje jaučiančios
ant sausų medinių tvoros kuorų
pilkai mėlynas
ramalinas
*
lygiai taip pat
kaip kartais mes suprantame
kitą žmogų žmogumi
esant
*
kojos šaltos
lyg vagonuose į sibirus
iki kraujo delne spausčiau
gimtos žemės
ryšelį -
nefragmentiškumą
*
po pirties
vėsti
juodame pavasario vandenyje
garuoti-matytis
sau ir kitiems
*
upių properšose
mus skalbti, skalauti ir džiauti
kažkam sušąla
rankos
*
išgaruosim
lyg iš paklodžių
ledas
*
išsivėdinsim
ir išdžiūsim
po raudonais
sausai šaltais
gudobelių
kauliukais
*
šakės
susisupusios į aukštus sniegus
už sienos varveklių
iš šiaurinės kresno
namuko
pusės
*
prieblandoje jaučiančios
ant sausų medinių tvoros kuorų
pilkai mėlynas
ramalinas
*
lygiai taip pat
kaip kartais mes suprantame
kitą žmogų žmogumi
esant
*
kojos šaltos
lyg vagonuose į sibirus
iki kraujo delne spausčiau
gimtos žemės
ryšelį -
nefragmentiškumą
*
po pirties
vėsti
juodame pavasario vandenyje
garuoti-matytis
sau ir kitiems
*
upių properšose
mus skalbti, skalauti ir džiauti
kažkam sušąla
rankos
*
išgaruosim
lyg iš paklodžių
ledas
*
išsivėdinsim
ir išdžiūsim
po raudonais
sausai šaltais
gudobelių
kauliukais
*
*
lytis
tarp
mūsų
*
lytis
tarp
mūsų
*
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)