gerti iš savo širdies

nesu tuo, kuo mane norėjo matyti kiti, todėl esu gamtoje - taip pat arti, kaip ir penktoj klasėj, kuomet mano protas savarankiškai suvokė, kad galima mokytis pažinti žemę. pajutau be proto stiprią trauką ir aiškumą - man tebuvo vienuolika metų, kai aš pirmą kartą atsigėriau iš savo širdies. beveik neklystu rinkdamasi ir atpažindama žmones  - net iš praeitų savo gyvenimų, leisdamasi į stiprius poelgius, ieškodama gyvybės, kuri galėtų palaikyti manąją, padėdama gyventi čia ir dabar, skaitydama ženklus. .. 

ir daug metų sau viduje laikydama visas tas nesąmones (vadovavimąsį intucija, reinkarnacija, karmos dėsniais ir diagnostika, malda, ryžtingumu ir atgaila), aš išėjau į pasaulius, kuriuose pradedu sutikti žmonių. matau, kad ateini ir tu. 

matau, kad jeigu prie ko nors prisiliečiu savo mintimis, tam žmogui pradeda rodyti mano tiesas. ir jeigu pati prisiliečiu prie kieno nors pasaulio, mane atakuoja tiesos iš jo dimensijų. šitoje vietoje vyksta manai arba užsiteršimai. užsiteršiame tuo atveju, kai širdis pritaria, bet protas prieštarauja tam, ką išgirdo. širdis pritaria visada ir jaučia tiesa esant kito žmogaus pamąstymus ir pajautimus, kai pastarasis tuo absoliučiai tiki. Ji vadovaujasi taisykle, kad jeigu tu netiki tuo, ką sakai, reiškias, tai yra netiesa ir kito žmogaus širdis tai atmes ir bus teisi tai atmesdama. tačiau tą patį išgirdus iš kito žmogaus, kuris tuo tiki, tai jinai priims kaip tiesą.