Naivumas. Girdėjau žmonės apie tai kalba. Sieja tai su vaiko pasaulėvoka. Jaučiuosi kaip dabar, atsistojusi prieš šią savybę ir mąstanti, kiek čia jos manyje yra. Manau, kad be galo daug. Be galo daug. Dėl to viskas išskydę ir susivienodinę. Dėl to aš nemąsčiau ir dabar dar nemąstau kaip suaugęs žmogus. Iki šiol vienodai visko tikiuosi iš visų ir visko. Ir tik gero.
Dažniausiai, pastebėjau, tikiuosi iš Jūsų paprastumo. To tokio, kur būdavo mano vaikystėje, kaime, kur augau. Kur galėjai galvoti ką nori, kur galėjai kiekvienam sutiktam suaugusiam žmogui sakyti "Laba diena". Tada, man vaikui tai būdavo prievarta, bet buvo galima ir justi, kad kaimas yra vyresniųjų ir jie sudaro mums sąlygas čia būti ramiems ir laimingiems. Čia neseniai stotelėje su manimi pasisveikino sena močiutė. Įpročiai. Jie yra ir pas mane. Įpročiai teisingai elgtis, gerbti, nebijoti, rūpintis buitimi ir rutina atskirai nuo savęs - jų nepastebint ir nesureikšminant.
Miestas mane išgąsdino. Darbas, kuriame prieš tai dirbau, sąmoningai varžė mano laisvę galvoti, kad su visais žmonėmis galima elgtis ir bendrauti lyg su į kiemą išėjusiais pažaisti kaimynų vaikais. Vis dar esam tie patys vaikai, tik suaugę, su kuriais eidavom žaisti namais, karą, olimpiadą, šokinėti gumą, su kuriais sjaudydavomės kur toliau ir dalindavomės žemę. Labai keista atsiminti, kad žemės dalybos man buvo pats neurotiškiausias žaidimas, kurio aš absoliučiai nemėgau - negana to, kad nuobodybė, bet ir dar kažką bjauraus savyje turėjo, ko ir dabar nepriimu.
Manau, kad vis dar išeinu į kiemą, kaip vaikas, kuris nori žaisti. Nori iš karto bendrauti, kurti santykius, įgyvendinti idėjas. Tik kiemo draugai keistai suaugę ir svetimi. Bet mano tikėjimasis vis dar toks pats. Aš vis dar galiu lygiai taip pat žaisti su vabalais, klausinėti kvailų klausimų. Ir jaučiuosi šiek tiek vieniša pasaulyje, ko gero. Jaučiuosi lyg stovėčiau ir žiūrėčiau į grupę vaikų, kurie žaidžia atskirai nuo manęs. Aš lyg ir norėčiau prisijungti. Bet jų žaidimuose nebėra to besąlygiškumo ir nežinojimo, ką tu blogai darai. Jie žino. O aš dažnai - nežinau. Ir jeigu man šiandien lieptų sprogdinti tiltą, aš ko gero patikėčiau, kad čia tik žaidimas.
Vis dar bandau bendrauti paprastai - iš karto be ribų, be sienų. Iš karto užuodžiu žmones, kurie iš kaimo. Jeigu sutinku kokią merginą mieste, mums iš karto lengviau gyventi - mes nesureikšminame buities ją įgyvendindamos. Ir labai greitai galime ką nors pagaminti, sutaisyti ar sutvarkyti. Taip yra dėl pasitikėjimo įgytais mokėjimais ir pasitikėjimo viena kitos žiniomis - žinojimas, kad tokių žinių, kokių reikia be problemų atlikti vieną ar kitą užduotį - pas ją yra. Darni buitis suvienija žmones. Kaip kad rūkančiuosius suvienija rūkymas. Kai dirbi paprastą darbą su kuo nors, pasišneki, išsikalbi. Susidraugauji. Pirmiausia susidraugauja mūsų patirtis ir žinios. O po to susidraugaujame ir mes. Todėl džiaugiuosi sutikusi žmogų iš kaimo. Jis kaip ir aš - šiek tiek naivus. Ir jam dažnai nesunku atsiverti ir pasidalinti savimi. Jis turi daug buitinės patirties, kuri jam leidžia savimi pasitikėti. Lygiai taip pat, kaip savimi pasitikėti pradeda vilnietis, už mašiną išsimokęjęs paskolą.
Daugelis jų labai apsistatę sienomis ir reikalavimais kitam žmogui. Vartų novos tokios ankštos, kad jiems ne tik kas svečius sunku priimti, bet ir išeiti patiems. Keistos turėtų būti ir skaudžios patirtys, įgytos per nepasitikėjimą pasauliu ir savimi, iš kurių pastatytos tos viską griaunančios sienos. O man daug kartų buvo sunku ir sudėtinga, tačiau aš vis dar esu prieinama, pasiekiama. . .ir dėl to naivi?
Keista daryti žmonėms bloga sąmoningai. Keista sakyti pastabas. Ypatingai, kai stengiuosi šiek tiek už save pastovėti, širdis spurda iš nerimo, galvodama, ar tikrai tam žmogui/žmonėms viskas bus gerai. Ir jeigu darau blogą, dažniausiai darau nesąmoningai. Aš netgi algos bijau prašyti iš darbdavių. Man atrodo, kad niekas neturi man mokėti už tai, ką aš veikiu. Jeigu veikiu, ką noriu. Naivu. Bet tokios valtelės išplaukia iš mano samanotų užutekių - svarbu, kad plaukia ir viskas aplinkui, kas gražu.
Vaikystėje taip pasitikėjau žmonėmis, kad mane būdavo galima apgauti tūkstančius kartų, manipuliuoti mano jausmais ir mintimis. Mane apgaudavo. O aš ir kitą kartą tikėdavau, kad neapgaus.
Pastebiu, kad išmokau gąsdinti ir bijoti. Ir nebe pasakų personažais, pvz., vilkais. Ir visokie gąsdinimai ko gero iš manęs skamba be galo dirbtinai, graudžiai ir niekingai.
Tik šiais metais aš pradėjau stovėti už save šiek tiek sąmoningai, ne vien instinktyviai. Tai mane labai sukrečia. Visa, kas buvo iki šiol, buvo instinktyvu. Sukrečia, kad negali šiaip sau būti ir sėdėti, turi stovėti, įrodinėti save kitiems. Nors man pačiai to nereikia - save įrodinėti. Aš žinau, ką aš moku ir kad galiu viską, jeigu labai noriu. Bet štai - visi tai junta - ir prašo įrodyti, kad aš taip negalvoju, nes tikėti, kad gali viską - tai nuodėmė, tai savęs sureikšminimas. O aš galiu viską - tikrai. Gal tai šiek tiek užtruktų, bet aš ir namą pasistatyčiau, ko gero ir šulinį išsikasčiau - mokėčiau susirasti sau vandens, išdžiovinti rūbus per lietų ir gamtoje be peilio ir degtukų išgyvenčiau - ką nors sugalvočiau, pažvelgčiau kūrybiškai. Išgyvenčiau ir be jūsų, kaip ir prieš tai be jūsų gyvenau.
Dažnai kalbu apie savo pasiekimus. Visi didžiausi mano pasiekimai - jusliniai. Žodžiais nenupasakojami, o pasakojami, tai, kaip pastebiu aš, kaip nors Jums visiškai nesuvokiamai. Aš turbūt kaip Skaidrius kartais, kuris pasakoja nežinia kokias ten istorijas ir dar šypsosi, ir tada man atrodo, kad tokios istorijos - grynas briedas. Galvoju, kad jam taip neatrodo. Galvoju, kad šypsena jo veide atsiranda dėl to, kad jis sugebėjo pabaigti pasakyti sakinį iki galo, nesvarbu kokiais žodžiais. Tai yra jo pasaulyje pasiekimas. Kaip pasiekimas yra ir matyti neabejingą suaugusįjį - tu jautiesi tada jį "pakirkinęs" savo nesąmonėmis. Bet ne esmė, kad tai buvo nesąmonės.
Tai va. Jaučiuosi kartais naivi. Ir jaučiuosi keistai, kai mane vertina kaip suaugusį žmogų. Nes niekada tokiu nesijaučiau - niekada dar nenutrūko mano bambagyslė ir nesušlubavo tikėjimas žmonėmis, netgi tais, kurie man daro kažką blogo. Dažnai galvoju, kad taip vyksta tik todėl, kad bloga dariau kadais kitiems pati. Sąmoningai ar nesąmoningai. Nors antrasis variantas tikėtinas labiau. Šiame gyvenime.
Šioje situacijoje jaučiuoti taip tarsi turėčiau šeimą. Didelę. Iš labai gražių ir švarių žmonių, kurių niekada nelaikiau pavojingais. Dažnai tie, kurių negali nuskriausti, tau yra labai brangūs.
Bet sūnūs išeina į karą, nors myli savo motinas, o tėvai baudžia savo vaikus, kad nebūtų kaip toj istorijoje, kur į kartuves atvestas vyras atsisveikindamas nukando savo mamos ausį, keikdamas ją už tai, kad kai pirmą kartą apsivogė, ji jo nenubaudė.
Norisi, kad Jiems viskas būtų gerai. Meldžiuosi už Jumis. Noriu draugauti ir būti šiltai. Energetiškai viskas tvarkoje. Širdyje viskas gerai. Visa kita tik aplinkybės, kurios klostosi, kaip pajūrio smėlis kopose. Norisi visiems palinkėti Geros kelionės. Mes dar susitiksime kaip Animatrix filmuke. Nors iš esmė - Mes visada esame kartu. Myliu. Apkabinu. Aš esu Tu O Tu esi Tai, per ką Aš atsakinga prieš Save.
Aš apie daug ką dar neparašau. Neišprakaituoju niekaip savybių, kuriuos liūdina, niekina ir žlugdo kitus žmones. Savo savybių. Vis norisi džiaugtis pasiekimais. Manau, kad vienas gražiausių mano pasiekimų bus, kai aš visko paragavusi suprasiu, kurie grybai valgomi, o kurie - ne. Tik Jūs negalvokite, kad esate nepageidaujami. Grybų aš nespardau. Norėčiau tiesiog Jus matyti kaip Kūdykį. Manau ir aš, kad taip būtų teisingiausia - mylėti save.
Dažniausiai, pastebėjau, tikiuosi iš Jūsų paprastumo. To tokio, kur būdavo mano vaikystėje, kaime, kur augau. Kur galėjai galvoti ką nori, kur galėjai kiekvienam sutiktam suaugusiam žmogui sakyti "Laba diena". Tada, man vaikui tai būdavo prievarta, bet buvo galima ir justi, kad kaimas yra vyresniųjų ir jie sudaro mums sąlygas čia būti ramiems ir laimingiems. Čia neseniai stotelėje su manimi pasisveikino sena močiutė. Įpročiai. Jie yra ir pas mane. Įpročiai teisingai elgtis, gerbti, nebijoti, rūpintis buitimi ir rutina atskirai nuo savęs - jų nepastebint ir nesureikšminant.
Miestas mane išgąsdino. Darbas, kuriame prieš tai dirbau, sąmoningai varžė mano laisvę galvoti, kad su visais žmonėmis galima elgtis ir bendrauti lyg su į kiemą išėjusiais pažaisti kaimynų vaikais. Vis dar esam tie patys vaikai, tik suaugę, su kuriais eidavom žaisti namais, karą, olimpiadą, šokinėti gumą, su kuriais sjaudydavomės kur toliau ir dalindavomės žemę. Labai keista atsiminti, kad žemės dalybos man buvo pats neurotiškiausias žaidimas, kurio aš absoliučiai nemėgau - negana to, kad nuobodybė, bet ir dar kažką bjauraus savyje turėjo, ko ir dabar nepriimu.
Manau, kad vis dar išeinu į kiemą, kaip vaikas, kuris nori žaisti. Nori iš karto bendrauti, kurti santykius, įgyvendinti idėjas. Tik kiemo draugai keistai suaugę ir svetimi. Bet mano tikėjimasis vis dar toks pats. Aš vis dar galiu lygiai taip pat žaisti su vabalais, klausinėti kvailų klausimų. Ir jaučiuosi šiek tiek vieniša pasaulyje, ko gero. Jaučiuosi lyg stovėčiau ir žiūrėčiau į grupę vaikų, kurie žaidžia atskirai nuo manęs. Aš lyg ir norėčiau prisijungti. Bet jų žaidimuose nebėra to besąlygiškumo ir nežinojimo, ką tu blogai darai. Jie žino. O aš dažnai - nežinau. Ir jeigu man šiandien lieptų sprogdinti tiltą, aš ko gero patikėčiau, kad čia tik žaidimas.
Vis dar bandau bendrauti paprastai - iš karto be ribų, be sienų. Iš karto užuodžiu žmones, kurie iš kaimo. Jeigu sutinku kokią merginą mieste, mums iš karto lengviau gyventi - mes nesureikšminame buities ją įgyvendindamos. Ir labai greitai galime ką nors pagaminti, sutaisyti ar sutvarkyti. Taip yra dėl pasitikėjimo įgytais mokėjimais ir pasitikėjimo viena kitos žiniomis - žinojimas, kad tokių žinių, kokių reikia be problemų atlikti vieną ar kitą užduotį - pas ją yra. Darni buitis suvienija žmones. Kaip kad rūkančiuosius suvienija rūkymas. Kai dirbi paprastą darbą su kuo nors, pasišneki, išsikalbi. Susidraugauji. Pirmiausia susidraugauja mūsų patirtis ir žinios. O po to susidraugaujame ir mes. Todėl džiaugiuosi sutikusi žmogų iš kaimo. Jis kaip ir aš - šiek tiek naivus. Ir jam dažnai nesunku atsiverti ir pasidalinti savimi. Jis turi daug buitinės patirties, kuri jam leidžia savimi pasitikėti. Lygiai taip pat, kaip savimi pasitikėti pradeda vilnietis, už mašiną išsimokęjęs paskolą.
Daugelis jų labai apsistatę sienomis ir reikalavimais kitam žmogui. Vartų novos tokios ankštos, kad jiems ne tik kas svečius sunku priimti, bet ir išeiti patiems. Keistos turėtų būti ir skaudžios patirtys, įgytos per nepasitikėjimą pasauliu ir savimi, iš kurių pastatytos tos viską griaunančios sienos. O man daug kartų buvo sunku ir sudėtinga, tačiau aš vis dar esu prieinama, pasiekiama. . .ir dėl to naivi?
Keista daryti žmonėms bloga sąmoningai. Keista sakyti pastabas. Ypatingai, kai stengiuosi šiek tiek už save pastovėti, širdis spurda iš nerimo, galvodama, ar tikrai tam žmogui/žmonėms viskas bus gerai. Ir jeigu darau blogą, dažniausiai darau nesąmoningai. Aš netgi algos bijau prašyti iš darbdavių. Man atrodo, kad niekas neturi man mokėti už tai, ką aš veikiu. Jeigu veikiu, ką noriu. Naivu. Bet tokios valtelės išplaukia iš mano samanotų užutekių - svarbu, kad plaukia ir viskas aplinkui, kas gražu.
Vaikystėje taip pasitikėjau žmonėmis, kad mane būdavo galima apgauti tūkstančius kartų, manipuliuoti mano jausmais ir mintimis. Mane apgaudavo. O aš ir kitą kartą tikėdavau, kad neapgaus.
Pastebiu, kad išmokau gąsdinti ir bijoti. Ir nebe pasakų personažais, pvz., vilkais. Ir visokie gąsdinimai ko gero iš manęs skamba be galo dirbtinai, graudžiai ir niekingai.
Tik šiais metais aš pradėjau stovėti už save šiek tiek sąmoningai, ne vien instinktyviai. Tai mane labai sukrečia. Visa, kas buvo iki šiol, buvo instinktyvu. Sukrečia, kad negali šiaip sau būti ir sėdėti, turi stovėti, įrodinėti save kitiems. Nors man pačiai to nereikia - save įrodinėti. Aš žinau, ką aš moku ir kad galiu viską, jeigu labai noriu. Bet štai - visi tai junta - ir prašo įrodyti, kad aš taip negalvoju, nes tikėti, kad gali viską - tai nuodėmė, tai savęs sureikšminimas. O aš galiu viską - tikrai. Gal tai šiek tiek užtruktų, bet aš ir namą pasistatyčiau, ko gero ir šulinį išsikasčiau - mokėčiau susirasti sau vandens, išdžiovinti rūbus per lietų ir gamtoje be peilio ir degtukų išgyvenčiau - ką nors sugalvočiau, pažvelgčiau kūrybiškai. Išgyvenčiau ir be jūsų, kaip ir prieš tai be jūsų gyvenau.
Dažnai kalbu apie savo pasiekimus. Visi didžiausi mano pasiekimai - jusliniai. Žodžiais nenupasakojami, o pasakojami, tai, kaip pastebiu aš, kaip nors Jums visiškai nesuvokiamai. Aš turbūt kaip Skaidrius kartais, kuris pasakoja nežinia kokias ten istorijas ir dar šypsosi, ir tada man atrodo, kad tokios istorijos - grynas briedas. Galvoju, kad jam taip neatrodo. Galvoju, kad šypsena jo veide atsiranda dėl to, kad jis sugebėjo pabaigti pasakyti sakinį iki galo, nesvarbu kokiais žodžiais. Tai yra jo pasaulyje pasiekimas. Kaip pasiekimas yra ir matyti neabejingą suaugusįjį - tu jautiesi tada jį "pakirkinęs" savo nesąmonėmis. Bet ne esmė, kad tai buvo nesąmonės.
Tai va. Jaučiuosi kartais naivi. Ir jaučiuosi keistai, kai mane vertina kaip suaugusį žmogų. Nes niekada tokiu nesijaučiau - niekada dar nenutrūko mano bambagyslė ir nesušlubavo tikėjimas žmonėmis, netgi tais, kurie man daro kažką blogo. Dažnai galvoju, kad taip vyksta tik todėl, kad bloga dariau kadais kitiems pati. Sąmoningai ar nesąmoningai. Nors antrasis variantas tikėtinas labiau. Šiame gyvenime.
Šioje situacijoje jaučiuoti taip tarsi turėčiau šeimą. Didelę. Iš labai gražių ir švarių žmonių, kurių niekada nelaikiau pavojingais. Dažnai tie, kurių negali nuskriausti, tau yra labai brangūs.
Bet sūnūs išeina į karą, nors myli savo motinas, o tėvai baudžia savo vaikus, kad nebūtų kaip toj istorijoje, kur į kartuves atvestas vyras atsisveikindamas nukando savo mamos ausį, keikdamas ją už tai, kad kai pirmą kartą apsivogė, ji jo nenubaudė.
Norisi, kad Jiems viskas būtų gerai. Meldžiuosi už Jumis. Noriu draugauti ir būti šiltai. Energetiškai viskas tvarkoje. Širdyje viskas gerai. Visa kita tik aplinkybės, kurios klostosi, kaip pajūrio smėlis kopose. Norisi visiems palinkėti Geros kelionės. Mes dar susitiksime kaip Animatrix filmuke. Nors iš esmė - Mes visada esame kartu. Myliu. Apkabinu. Aš esu Tu O Tu esi Tai, per ką Aš atsakinga prieš Save.
Aš apie daug ką dar neparašau. Neišprakaituoju niekaip savybių, kuriuos liūdina, niekina ir žlugdo kitus žmones. Savo savybių. Vis norisi džiaugtis pasiekimais. Manau, kad vienas gražiausių mano pasiekimų bus, kai aš visko paragavusi suprasiu, kurie grybai valgomi, o kurie - ne. Tik Jūs negalvokite, kad esate nepageidaujami. Grybų aš nespardau. Norėčiau tiesiog Jus matyti kaip Kūdykį. Manau ir aš, kad taip būtų teisingiausia - mylėti save.
