"Zeno sėkėjams gerai žinomas toks pasakojimas apie gėlę. Kartą Buda iškėlė gėlės žiedą ir parodė jį susirinkusiems tūkstančio su ketvirčiu abiejų lyčių vienuolių miniai. Ilgą laiką jis netarė nė žodžio. Susirinkusieji irgi visiškai nuščiuvo. Matyt, kiekvienas iš visų jėgų stengėsi perprasti Budos gesto reikšmę. Staiga Buda nusišypsojo. Nusišypsojo todėl, kad vienas iš susirinkusiųjų nusišypsojo jam ir gėlei. Tas vienuolis buvo vardu Mahakašjapa. Jis vienintelis šypsojosi, ir Buda, atsakęs jam tuo pačiu, tarė: "Aš turiu įžvalgos dovaną ir suteikiu ją Mahakašjapai". Šią istoriją aptaria viena zeno mokinių karta po kitos, ir visi po šiai dienai stengiasi suprasti, ką gi ji reiškia. Man ta reikšmė atrodo gana aiški. Jei kas nors pakelia gėlę ir rodo ją jums, jis turbūt nori, kad ją pamatytumėte. Tačiau jei imate galvoti, gėlė išslysta iš jūsų dėmesio lauko. Tas vienuolis, kuris negalvojo, kuris tiesiog buvo savimi, sugebėjo giliai patirti gėlę ir todėl nusišypsojo." Thich Nhat Hanh.
Labai dažnai tyrinėdama pasaulį arbatos puodelyje, galiu užsimanyti jį parodyti kitam žmogui su tokia pat intensija, su kokia pas mus lekia vaikai, radę sraigę. Galiu valandų valandas žiūrėti į akmenukus, žiedus, kalbėtis su musėmis, upeliais, juodžemiu, virtuvės spintele, žvaigždele. Kartais, kai imu rodyti - sulaukiu tik pratiso svarstymo, kodėl aš tai rodau. Tada pasimetu ir neturiu ką atsakyti, dažnai pasakau kokią nesąmonę, kuri visiškai nesusijusi su tuo, nes to neina nupasakoti, į tai reikia žiūrėti savimi, savo vidumi. O kai šypsausi ką nors matydama kito rankose ar būtyje, nors to man niekas nerodo, žmonės iš karto tai susieja su pavojumi jų sąmonei ar laisvei - gali pasirodyti, kad "kažko noriu". Galvoju, kad kartais aš rodau tai, ko taip paprastai neišeina suvokti, nepakilus į tam tikrą sąmonės lygį.
Todėl aš labai džiaugiuosi, kad sutinku žmonių, kurie bendrauja tais pačiais protokolais. Kartą, dideliame festivalyje, sėdėjome su nepažįstamaisiais užsieniečiais ratu prie ugnies. Buvo šalta naktis. Sėdėjau sudėjusi galvą ant kelių ir snūduriavau šviesoje. Prieš mane sėdėjo du gal kiek vyresni už mane vyrai. Mintyse meldžiausi, o vienas jų pradėjo žiūrėti man į veidą, į akis ir šypsotis egzistencine šypsena, po kiek laiko ramiai ir pagarbiai man nusilenkė. Kai pakilau nuo laužo - nusilenkiau, kitas jaunuolis nusilenkė man. Aš tų labai gražių žmonių nepažįstu, o jie manęs, tačiau jiems nekilo jokių klausimų kas kodėl vyksta. Veikė tiesiog aukštos sąmonės protokolai, kuriais mes susibendravome. Be žodžių juos susiradau.
Ir man šiltai džiugu, kad kai jau galvoju, kad manęs daugiau niekur nėra, randu save tokią, kokią žinau. Kad ir štai anoje ištraukoje.
Mano vaikiškumas turbūt tame, kad aš sugebu į viską žiūrėti ir tik matyti. Nevertinti. Kartais tai, ką matau, man sukelia neuroasociacijas, kuriomis aš pasikeliu kvadratu į aukštesnes vibracijas ir į visumį pasaulio suvokimą. Mano branda tame, kad kartais aš taip žiūrėti sugebu ne tik į daiktus. O tikrasis vaikiškumas ko gero tame, kad naiviai tikiu, jog tai, ką rodau, pamatys ir kiti.
Bet aš tada esu tarsi fėja, kuri per trumpai gyvena, kad galėtų daug kalbėti, delnuose prie širdies laikydama jausmą, kuris, jeigu prasižiosi, skris.
Nuostabu žiūrėti kaip jis žiūri į tai, ką siuvinėja. Galiu Jus patikinti, kad savo rankų jis tikrai nemato. Tai lyg nusiraminti save glostant.
Labai dažnai tyrinėdama pasaulį arbatos puodelyje, galiu užsimanyti jį parodyti kitam žmogui su tokia pat intensija, su kokia pas mus lekia vaikai, radę sraigę. Galiu valandų valandas žiūrėti į akmenukus, žiedus, kalbėtis su musėmis, upeliais, juodžemiu, virtuvės spintele, žvaigždele. Kartais, kai imu rodyti - sulaukiu tik pratiso svarstymo, kodėl aš tai rodau. Tada pasimetu ir neturiu ką atsakyti, dažnai pasakau kokią nesąmonę, kuri visiškai nesusijusi su tuo, nes to neina nupasakoti, į tai reikia žiūrėti savimi, savo vidumi. O kai šypsausi ką nors matydama kito rankose ar būtyje, nors to man niekas nerodo, žmonės iš karto tai susieja su pavojumi jų sąmonei ar laisvei - gali pasirodyti, kad "kažko noriu". Galvoju, kad kartais aš rodau tai, ko taip paprastai neišeina suvokti, nepakilus į tam tikrą sąmonės lygį.
Todėl aš labai džiaugiuosi, kad sutinku žmonių, kurie bendrauja tais pačiais protokolais. Kartą, dideliame festivalyje, sėdėjome su nepažįstamaisiais užsieniečiais ratu prie ugnies. Buvo šalta naktis. Sėdėjau sudėjusi galvą ant kelių ir snūduriavau šviesoje. Prieš mane sėdėjo du gal kiek vyresni už mane vyrai. Mintyse meldžiausi, o vienas jų pradėjo žiūrėti man į veidą, į akis ir šypsotis egzistencine šypsena, po kiek laiko ramiai ir pagarbiai man nusilenkė. Kai pakilau nuo laužo - nusilenkiau, kitas jaunuolis nusilenkė man. Aš tų labai gražių žmonių nepažįstu, o jie manęs, tačiau jiems nekilo jokių klausimų kas kodėl vyksta. Veikė tiesiog aukštos sąmonės protokolai, kuriais mes susibendravome. Be žodžių juos susiradau.
Ir man šiltai džiugu, kad kai jau galvoju, kad manęs daugiau niekur nėra, randu save tokią, kokią žinau. Kad ir štai anoje ištraukoje.
Mano vaikiškumas turbūt tame, kad aš sugebu į viską žiūrėti ir tik matyti. Nevertinti. Kartais tai, ką matau, man sukelia neuroasociacijas, kuriomis aš pasikeliu kvadratu į aukštesnes vibracijas ir į visumį pasaulio suvokimą. Mano branda tame, kad kartais aš taip žiūrėti sugebu ne tik į daiktus. O tikrasis vaikiškumas ko gero tame, kad naiviai tikiu, jog tai, ką rodau, pamatys ir kiti.
Bet aš tada esu tarsi fėja, kuri per trumpai gyvena, kad galėtų daug kalbėti, delnuose prie širdies laikydama jausmą, kuris, jeigu prasižiosi, skris.
Nuostabu žiūrėti kaip jis žiūri į tai, ką siuvinėja. Galiu Jus patikinti, kad savo rankų jis tikrai nemato. Tai lyg nusiraminti save glostant.
