Bandau įsivaizduoti, ką jaučia žmonės, kurie gelia. Nelabai suprantu, kaip galima vaikų negalinčiai turėti ir jų norinčiai moteriai, tai žinant, pykčio metu, siūlyti jai pasidaryti vaiką ir atstoti? Iš kur pas žmones drąsa lyg iš niekur nieko prakeikti, niekinti, ypatingai, jei pats esi kaltas? Negi taip tikimasi atsifutbolinti nuo neigiamų savo veiksmų pasekmių? Kaip galima pykčio metu manipuliuoti kito baimėmis? Kaip po to galima ramiai gyventi? Kaip galima piktai grasinti vaikams ir visiems kitiems jų atsisakymu, palikimu ir po to grubiai ir piktai žiūrėti į kraujuojančias akis, siūlant nusiraminti? Kaip tokių žodžių pasekmes jaučia patys kalbėtojai? Kaip žmona gali kitų akivaizdoje šaipytis ir niekinti savo vyrą? Kaip vyras gali juoktis iš savo žmonos, kai su kitomis moterimis aptarinėja galimybes būti, nors dar neišsiskyręs? Kaip jaučiasi mergaitė, kuri norėdama kvailai įsitvirtinti, pradeda flirtuoti su geriausiai draugei patinkančiu berniuku? Kaip žmona gali savo vyrui, kurio tėvai išsiskyrę, nuolat priminti, kad jį paliko tėvas? Kaip jaučiasi žmogus, kuris mano, kad dėl keletos metų kito žmogaus nuolatinio skausmo ir ašarų kaltas pats kenčiantysis: "Tu čia pats kaltas - visos problemos tavyje?" Apie kažkokį jautrumą, deleguojamą supratingumą, čia apskirtai kalbos nėra. Iš to bukumo ar tos drąsos, galima pasisodinti šalia visai padorų žmogų ir suėsti jį, nučiulpti kiekvieną kaulelį pratisu kaltinimu, iškalbingai įrodinėjat, kad nėra čia dėl ko pykti už tiesą. Viena gera pažįstama savo draugei drąsiai autobuse pasakė, kad jinai apsirengusi kaip bomžė ir tikėjosi toliau mielai bendrauti. Toji moteriškė vos neapsiverkė. Ji save tvardė.
Kaip jaučiasi tie žmonės, kurie sąmoningai gelia, kerta, manipuliuoja? Ypatingai tie, kurie sąmoningai galvoja, kad paaugins kitą žmogų jį skaudindami. Neįsivaizduoju. Bandau pajusti.
Jeigu jums taip rodosi, kad normalu taip bendrauti, tai žegnokitės. Nesutikau dar nei vieno, net tai deleguojančio, kuriam patiktų, kai juos plaka ir liečia gleivėtais liežuviais, kuriam miela pratisa kritika ir t.t.
Aštriai reaguoju į absurdą, bet specialiai kažkam, kas man parašė gražią atsisveikinimo žinutę, rašyti "Atsipisk", negalėčiau. Specialiai? Kaip ir be sąžinės graužimo piktai arba egoistiškai kažkam aiškinti, kad tavo toks bjaurus gyvenimas; palikinėti žinutes: "jau ką neši, tą nešk"? Tai taip vulgaru, manipuliatyvu.
Kiek lengviau man būdavo pagautam nusikaltimo vietoje pabaksnoti į jo situaciją. Bet čia neseniai visai pirkau kažkokioj parduotuvėj gražų žaisliuką eglutei. Ir jis man iškirto iš rankos ir sudužo (per šį mėnesį man iš rankų iškrito ir sudužo 7 daiktai). O pardavėja tiesiog nuramino ir liepė rinktis toliau, sušlavė duženas. Man taip palengvėjo, kai niekas į mane pirštais nebadė, paguodė. Buvau labai jai dėkinga. Gal ir tokios taisyklės. Bet, manau, kad jos tokios turėtų būti ne tik prekybos centruose. Jos turėtų persikelti arčiau mūsų. Aš ne kartą esu bausta už tai, kad man kažkas nepavyko, sudužo, nukrito, sugedo. Labai nemalonu. Ir nors ir nelabai aš baksnoju, tačiau mėgstu, ypatingai Giedrei ir mamai. Tikiuosi išmokti daugiau taip nedaryti. Daiktai, smulkmeniškumai - jie nieko verti palyginus su labai artimų žmonių ramybe. Labai gerai tai suprasim po šių žmonių mirties ar netekties. Taip norėčiau šią minutę jų atsiprašyti. Atsiprašau. Ir atsiprašau visų kitų, apie kuriuos nepagalvojau. Vedos pataria atsiprašyti netgi kai galvoji, kad esi niekuo dėtas. Nes nežinia kokias asociacijas tu sukėlei kito žmogaus asmenyje.
Neabejoju, kad kaip šauksi, taip ir atsilieps - mano kišenėse pusiausvyra. Klausimas, kas pirmasis nutrauks "laimės grandinę" - tu ar aš? Džiaugiuosi dėl kito žmogaus visada, kai man tai pavyksta padaryti pirmai. Džiaugiuosi, matydama jį berimstantį.
Nekalbu apie kerštą, žudynes, globalius sąmokslus - nenoriu dabar valgyti iš Tėvelio Meškos dubenėlio, esu tuo, ką parašiau, soti.
Jeigu tu galvoji, kad žmonėms galima sakyti viską, tu teisus. Tačiau, jeigu tu galvoji, kad žmonėms galima tai sakyti kaip tik tu nori, tai tu liksi vienas ir eisi per gyvenimus, kol tapsi tokiu, kokie bus šalia tavęs tą minutę, kai tau bus sunku.
Iliustratyvu:
vaziuok miestu ir stebek zmonesme: ?**: kai surasi kazkoki vos ne tau patinkanti zmogume: aciu uz patarima***: perduog jam savo kancia tegu jis kencia o ne tuisleisk ant jo viskamintimisbet kuotegu jis kenciao ne tu
Kaip jaučiasi tie žmonės, kurie sąmoningai gelia, kerta, manipuliuoja? Ypatingai tie, kurie sąmoningai galvoja, kad paaugins kitą žmogų jį skaudindami. Neįsivaizduoju. Bandau pajusti.
Jeigu jums taip rodosi, kad normalu taip bendrauti, tai žegnokitės. Nesutikau dar nei vieno, net tai deleguojančio, kuriam patiktų, kai juos plaka ir liečia gleivėtais liežuviais, kuriam miela pratisa kritika ir t.t.
Aštriai reaguoju į absurdą, bet specialiai kažkam, kas man parašė gražią atsisveikinimo žinutę, rašyti "Atsipisk", negalėčiau. Specialiai? Kaip ir be sąžinės graužimo piktai arba egoistiškai kažkam aiškinti, kad tavo toks bjaurus gyvenimas; palikinėti žinutes: "jau ką neši, tą nešk"? Tai taip vulgaru, manipuliatyvu.
Kiek lengviau man būdavo pagautam nusikaltimo vietoje pabaksnoti į jo situaciją. Bet čia neseniai visai pirkau kažkokioj parduotuvėj gražų žaisliuką eglutei. Ir jis man iškirto iš rankos ir sudužo (per šį mėnesį man iš rankų iškrito ir sudužo 7 daiktai). O pardavėja tiesiog nuramino ir liepė rinktis toliau, sušlavė duženas. Man taip palengvėjo, kai niekas į mane pirštais nebadė, paguodė. Buvau labai jai dėkinga. Gal ir tokios taisyklės. Bet, manau, kad jos tokios turėtų būti ne tik prekybos centruose. Jos turėtų persikelti arčiau mūsų. Aš ne kartą esu bausta už tai, kad man kažkas nepavyko, sudužo, nukrito, sugedo. Labai nemalonu. Ir nors ir nelabai aš baksnoju, tačiau mėgstu, ypatingai Giedrei ir mamai. Tikiuosi išmokti daugiau taip nedaryti. Daiktai, smulkmeniškumai - jie nieko verti palyginus su labai artimų žmonių ramybe. Labai gerai tai suprasim po šių žmonių mirties ar netekties. Taip norėčiau šią minutę jų atsiprašyti. Atsiprašau. Ir atsiprašau visų kitų, apie kuriuos nepagalvojau. Vedos pataria atsiprašyti netgi kai galvoji, kad esi niekuo dėtas. Nes nežinia kokias asociacijas tu sukėlei kito žmogaus asmenyje.
Neabejoju, kad kaip šauksi, taip ir atsilieps - mano kišenėse pusiausvyra. Klausimas, kas pirmasis nutrauks "laimės grandinę" - tu ar aš? Džiaugiuosi dėl kito žmogaus visada, kai man tai pavyksta padaryti pirmai. Džiaugiuosi, matydama jį berimstantį.
Nekalbu apie kerštą, žudynes, globalius sąmokslus - nenoriu dabar valgyti iš Tėvelio Meškos dubenėlio, esu tuo, ką parašiau, soti.
Jeigu tu galvoji, kad žmonėms galima sakyti viską, tu teisus. Tačiau, jeigu tu galvoji, kad žmonėms galima tai sakyti kaip tik tu nori, tai tu liksi vienas ir eisi per gyvenimus, kol tapsi tokiu, kokie bus šalia tavęs tą minutę, kai tau bus sunku.
Iliustratyvu:
vaziuok miestu ir stebek zmonesme: ?**: kai surasi kazkoki vos ne tau patinkanti zmogume: aciu uz patarima***: perduog jam savo kancia tegu jis kencia o ne tuisleisk ant jo viskamintimisbet kuotegu jis kenciao ne tu
