Man atrodo jie ištekėjo kaip kvepalai iš paversto buteliuko ir dabar kvepia jų visas širdies kambarys: salės, salionas, balkonai, sandėliukas, portikas su visomis aštuoniomis kolonomis ir medžiai sode. Turiu siūlus, bandysiu ką nors numegzti ir užpustyti kaip paslaptis, kurias darydavom po stiklu ir užerdavom smėliu. (Jeigu šis užsiėmimas būtų vyras, norėčiau su juo draugauti).
Aš pradėjau praktikuoti ramią reakciją į tai, kas gražaus vyksta mano pasaulyje. Kažkada labai laiminga ploviau virtuvėje indus ir žinojau, kad viskas kis. Ateis akimirka, kuomet ši nuotaka apsigalvos (be abejo ji atėjo). Sėkmingai ramiai priėmiau džiugesį, užpildantį mano krūtinę, stebėjausi juo sąmoningai, kaip dabar bandau stebėtis tuo, kas liūdina ir sekina - laikytis stabiliai, kad ir kas vyksta. Pakankamai daug visko jau perskaičiau, kad turėčiau į ką įsikibti. Manau, kad man padėtų telefono skambutis, kurį išgirdusi pirmiausiai suasocijuočiau su tuo, kad man skambina mano sąmoningumas, kaip kad kažkam padeda važiavimas kamščiais, kuomet žmonės stopus asocijuoja su jiems mirksinčiomis Budos akimis. Taip pat į save grąžina virpėjimas ore - bažnyčios varpai, varpeliai. Tik dėl to galėčiau gyventi miesto centre, kad rytais ir vakarais išgirsčiau rūpestį. Besilaikant stabiliai, aš nenorėčiau įtempti realybės taip, kad tam, ko aš siekiu, neįvykus, aš tapčiau dar vienu savo pačios priešu. Jeigu tai neįvyks - teatenie tavo valia.
Kitas tikslas: globoti ir stebėti, analizuoti savo jausmus iš šono. Rašyti, nes tai padeda man susitvarkyti su savo perpildytu mintimis ir idėjomis pasauliu. Jaučiuosi, kaip jame nusistovi tvarka, vos tik ką nors iškvepinu.
Laiminga aš nežinau ar galėčiau būti nuolatos. Ar tai tikslas? Tai nuo tikslų realizavimo priklausantis rezultatas. Bet ne tikslas. Ar ne?
Būti ir jausti šią akimirką užmiršus visus tikslus. Pagrindinis fiziologinis proto tikslas yra pasiekti tašką, kuriame mes dabar esame - t.y. išgyventi/išlikti šiame kūne šią minutę. Kai jisai pasiektas, mums pradeda rūpėti ateitis. Kai ateitis miglota, mes kreipiamės į praeitį, ieškodami atsakymų, o kai aiški, nelaukdami pradedame ją modeliuoti. Noriu išmokti džiaugtis savo pasiekimais čia ir dabar.
Šiandien skaičiau, kad viltis, kaip suprantau, tarsi šlagbaumas, neleidžiantis išjudėti savęs link. Susikoncentruojame į tai, kad ateityje viskas bus geriau. Taip save guodžiame. Nustumiame šią akimirką į šoną. Ačiū, leidžiantis pajusti man šią akimirką, kuomet aš turiu rimtų priežasčių, galvoti apie miglotą ateitį ir viltis. Ačiū tiems prisiminimams, knygoms ir gėlėms, žmonėms, kurie mane palaimina, pasaugo ir grąžina sąmoningumą. Su artėjančiomis šventėmis.
Jeigu galėčiau dabar apsirengčiau ilgą liemenuotą auksinę suknelę, su gilia V formos apykakle, užsimaudčiau ilgas baltas atlasines pirštinaites, susikelčiau aukštai plaukus, susegčiau juos sidabriniu segtuku, apsiaučiau paaukštintas pelenės kurpaites, susiverčiau šviesos karolius ir eičiau į pianino šokių vakarą, kur klausydamasi visokių valsų ir noktiurnų, šokčiau su frakuotais vyrais, jiems daug šypsočiausi, juokčiausi ir mes kalbėtume apie visokius klasikinius romanus. Atbusčiau peluose apsikabinusi proto moliūgėlį ir skirstyčiau pelus nuo grūdų, kol princas bėgios po Vilnių su kurpaite, pasakodamas, kad sutiko mergaitę, kuri pasiūlė jam kartu išgerti kavos iš rausvų, paauksuotų porcelianinių puodelių, o po to ėmė ir pabėgo basa fortepiono stygomis per Šopeno noktiurną, opus 9 - opus 72.
Aš pradėjau praktikuoti ramią reakciją į tai, kas gražaus vyksta mano pasaulyje. Kažkada labai laiminga ploviau virtuvėje indus ir žinojau, kad viskas kis. Ateis akimirka, kuomet ši nuotaka apsigalvos (be abejo ji atėjo). Sėkmingai ramiai priėmiau džiugesį, užpildantį mano krūtinę, stebėjausi juo sąmoningai, kaip dabar bandau stebėtis tuo, kas liūdina ir sekina - laikytis stabiliai, kad ir kas vyksta. Pakankamai daug visko jau perskaičiau, kad turėčiau į ką įsikibti. Manau, kad man padėtų telefono skambutis, kurį išgirdusi pirmiausiai suasocijuočiau su tuo, kad man skambina mano sąmoningumas, kaip kad kažkam padeda važiavimas kamščiais, kuomet žmonės stopus asocijuoja su jiems mirksinčiomis Budos akimis. Taip pat į save grąžina virpėjimas ore - bažnyčios varpai, varpeliai. Tik dėl to galėčiau gyventi miesto centre, kad rytais ir vakarais išgirsčiau rūpestį. Besilaikant stabiliai, aš nenorėčiau įtempti realybės taip, kad tam, ko aš siekiu, neįvykus, aš tapčiau dar vienu savo pačios priešu. Jeigu tai neįvyks - teatenie tavo valia.
Kitas tikslas: globoti ir stebėti, analizuoti savo jausmus iš šono. Rašyti, nes tai padeda man susitvarkyti su savo perpildytu mintimis ir idėjomis pasauliu. Jaučiuosi, kaip jame nusistovi tvarka, vos tik ką nors iškvepinu.
Laiminga aš nežinau ar galėčiau būti nuolatos. Ar tai tikslas? Tai nuo tikslų realizavimo priklausantis rezultatas. Bet ne tikslas. Ar ne?
Būti ir jausti šią akimirką užmiršus visus tikslus. Pagrindinis fiziologinis proto tikslas yra pasiekti tašką, kuriame mes dabar esame - t.y. išgyventi/išlikti šiame kūne šią minutę. Kai jisai pasiektas, mums pradeda rūpėti ateitis. Kai ateitis miglota, mes kreipiamės į praeitį, ieškodami atsakymų, o kai aiški, nelaukdami pradedame ją modeliuoti. Noriu išmokti džiaugtis savo pasiekimais čia ir dabar.
Šiandien skaičiau, kad viltis, kaip suprantau, tarsi šlagbaumas, neleidžiantis išjudėti savęs link. Susikoncentruojame į tai, kad ateityje viskas bus geriau. Taip save guodžiame. Nustumiame šią akimirką į šoną. Ačiū, leidžiantis pajusti man šią akimirką, kuomet aš turiu rimtų priežasčių, galvoti apie miglotą ateitį ir viltis. Ačiū tiems prisiminimams, knygoms ir gėlėms, žmonėms, kurie mane palaimina, pasaugo ir grąžina sąmoningumą. Su artėjančiomis šventėmis.
Jeigu galėčiau dabar apsirengčiau ilgą liemenuotą auksinę suknelę, su gilia V formos apykakle, užsimaudčiau ilgas baltas atlasines pirštinaites, susikelčiau aukštai plaukus, susegčiau juos sidabriniu segtuku, apsiaučiau paaukštintas pelenės kurpaites, susiverčiau šviesos karolius ir eičiau į pianino šokių vakarą, kur klausydamasi visokių valsų ir noktiurnų, šokčiau su frakuotais vyrais, jiems daug šypsočiausi, juokčiausi ir mes kalbėtume apie visokius klasikinius romanus. Atbusčiau peluose apsikabinusi proto moliūgėlį ir skirstyčiau pelus nuo grūdų, kol princas bėgios po Vilnių su kurpaite, pasakodamas, kad sutiko mergaitę, kuri pasiūlė jam kartu išgerti kavos iš rausvų, paauksuotų porcelianinių puodelių, o po to ėmė ir pabėgo basa fortepiono stygomis per Šopeno noktiurną, opus 9 - opus 72.
