Skanios šalto sniego plutelės

Atsiminiau tą garsą ir jo aidą, kai su ilgu sijonu nuo Verkių brisdama mišku išnirau Jeruzalės kapinėse. Prie paminklo pasilenkęs vyras kaltuku kalė naują žmogų. Visos už plauką plonesnės kraujagyslės grožėjosi nepakartojamu koncertu tylioje dauboje, kur aplink kadaise tekėjusį upelį šlaituose suleisti į žemę mediniai kereivėliai.

Aš norėjau pasakyti, kad tie, kurie eina į save, dabar gerai skalbiami. Tam, kad įeitų į šią šventyklą  tikintys prasmingu kiekvienos švelnios sausos žolelės suvirpėjimu prieš pavasarį. Jaučiuosi kaip ji. Visa sausa ir šalta, stebinti save besikartojančią.

Seniau aš slėpdavausi ir turėjau tik kelias gražias nuotraukas. Dabar aš visa esu čia - šioje žemėje, šiame kūne, graži. Dabar Jūs mane galite matyti, o ir aš visus geriau matau. Atsisuku į žmones sąmoningai. Skanios šalto sniego plutelės.

Mane įkvepia vienuolystė, laukai, paveiksliukai, mano praeitis, kurios aš iki galo nepažinau, kaip iki galo manęs nepažįsta ir žmogumi nemato net artimiausios moterys ir vyrai. Ir aš kažkada buvau daug kam artima, tačiau tų žmonių nežinojau. Esu dėkinga visiems, su kuriais man gyvenime teko ilgiau pabendrauti, įsigilinti, jausti juos esant žmonėmis.

Aš be galo dėkinga už akimirkas už žmogaus, kurį suprasdama aš jaučiu neapsakomą egzistencinį malonumą. Dar niekada prieš akis nemačiau taip aiškiai iškylančių asmenybės rūmų, praeičių, žvelgiančių į milžiniškus sodus, pro mūrinių kalkintų balkonų tvoreles, kurių ramsčiai primena apvalutes moteris. Niekada nemaniau, kad galiu išjusti žmogaus praeitį ir taip aiškiai išreikštą ilgesį ir jo peizažą viename trumpame žvilgsnyje.

*
Ačiū visiems, kurie atvedė ir 

atidarė duris 

*

į mane

*

Pasauliui, 

*

kuris įdomus ir gražus kaip 

knygos lentynėlėse.

*

Kuriame skausmas - 

spalvotas, 

o elegancija ir meistriškumas 

virsta 
*
šimtamečiais parkais, 

skaitymais kapinėse, 

ramiu miegu pajūryje per audrą

įsisiūbuojančiame 
kopų laivyne;
*

ramybe 
šalia tų, kurie šalia
jo 
nenurimsta;
*
švelnumu, 
kurį galima 
laikyti rankose
ir 
namuose;

*
šmėklomis, susirenkančiomis

lėtai

ausų gėlėse

lyg po savaitės ką nors palaidoję

mes susirenkame po vieną

į kapines;

*

priekaištais už 
nekuklumą ir 

drovėjimusi 
prieš spaudžiant 
delnuose paukščiuką

kad 
justi,
tam ir prisiminti,

skausmu

maitinti,

ir maitintis

ilgesiais.

*

Šiame pasaulyje yra girios,

šiose giriose

yra skausmo šėryklos

ir medžioklės bokštelės

miško baimėms medžioti;

*

šiame pasaulyje yra amžinas

minčių sodas,

laistomas iš pojūčių ežero;

*

tame sode per plaukus 

ežero krantais nusidriekę

amžinybės labirintai

pilni moterų kvapo -

žaidimo.
 *

 Visa jo pasaulio laimė

ilgesyje, 
kuris kaip mažas vilkiukas

nuo vaikystės augo kambariuose

į kuriuos Pasaulis
 neįleisdavo
nieko

ir neužeidavo

pats,

 bet buvo jame visada.
*

Tuose kambariuose sukabinti

paveikslai auksiniais rėmais, 

su nuogom širdim.

o jose eilėraštis:
*
 mažytis berniukas

verkia
kruvini dantukai

plyti
apspjauta pusnis

atskirti
labai sugniuždytą

nuo kvailo
taip pat, kaip ir

verkti
gražiai - be galo

 sunku
po epikampu 

žliaugia
širdis mažytė

 surinkit
labai sugniuždytą

 sudėkit
atgal dantukus
ir kaip šunauja

netąsykit
rogutėse stengiasi

verkti -
be galo gražiai
apspjautas
vaikučio žmogus.. .

 *

Kartais jis užuodžia kitus žmones

žmonėmis 
esant.

*

Kartais jis pasiryžta,

bet mintys sugrįžta
namo
į pasaulį,
kuriame mes
dabar
negyvenam

...
*
tuo metu
lengviausia jį pamatyti, 
bet
sunkiausia 
mylėti. 
*