ketvirtadienis, vasario 28, 2013

Emocinių ilgių suma

*
Žiedais pridengti
nuogas šakeles.
*

Budinčių minčių rankove
nusivalyti nuo lūpų
nepasitenkinimą.
*

*
Spurdėti savo delne
*

Įkvėpti Tave
ir panirti
*

trečiadienis, vasario 27, 2013

Balta Sibiro laika

išdžiūvusių byrančių malkų skambėjimas prie krosnies, ašmenų slydis sausa mediena iki pėdų, į šulinį krintantis kibiras ir ant vyrių vietoje riedantis šulinio rentinys, žolėje po krepšu suspaustas vanduo duobutėje plauti bulvėms, šlapia juoda prie padų limpanti daržo žemė, žvyro barstymasis į visas pasaulio puses iš po dviračio ratų, stabdymas, plyštantis nuo krūmo lapas, purtymas, raškomi kaštonų žiedai ir vaisių bumsėjimas į asfaltuotą kelią, į žolę, įsismarkavęs lietus - tu šiltnamyje, po stogiuku, pasileidusi įtempta "guma", kai šokinėji saulutes, karvių mūkimas vakarais, traktoriukų burzgimas laukuose, nuo dalgio krintanti žolė, stiklų mediniuose languose barškėjimas, besiplaikstantys skalbiniai, ūžianti pūškė, tylus karštis vidurvasarį po pietų su žiogais, panirimas, skalavimas, košiamas pienas, trykštantis pienas, šlapia ir šalta žolė, skutamos bulvės, degantys pavasario laužai po vietinės talkos, viščiukų cypsėjimas, stiklainis, pagavęs oro, kliuksintis vanduo, spalvinimas, maldos prieš miegą, tvarkingai stalčiuose sulyginti sąsiuviniai, pianinas atidarytais į vakaro vėsą langais, svogūnų pynės, išdžiūvusių pupelių aižėjimas aš esu. 

Mes esame tai, ką patyrėme. 

Aš išėjau į visišką naktį - viena. Tą naktį dainavau iš visos širdies - laukuose - kol iki manęs grandinių garsais pradėjo artėti atrisnojantis arklys. Nepažinau - nesupratau. Keistas buvo žvilgsnis. Išsiskyrėme ramiau, negu susitikom. 

Grįždama namo priėjau prie ką tik sudeginto javų lauko. Ražienos vietomis ruseno miegui. Pelenų putomis atbridau prie žaižaruojančios šiaudų krūvelės ir netyčia įlipau į vidurį buvusio laužo - pakilo iki manęs ugnis. Naktis buvo.

Bėgiodavau balandžio mėnesiais po 6 kilometrus, mėnulis būdavo kaip blynai tokios spalvos ir kaip pusė mūsų namo - kabėdavo tarp pastatų, medžiai dar nesužaliavę. Vieną kartą sutikau baltą Sibiro laiką skirtingų spalvų akimis. Ji bėgiojo tą vakarą su manimi. Daugiau jos kaime nebemačiau. O šiandien tokį patį šunį sutikau Kalvarijų gatvėje. Prisiminiau, kas aš esu.


antradienis, vasario 26, 2013

Alfred Leopold Isidor Kubin (1877 – 1959)


*
Bus gyvenime, kai to, ką glaudžiu prie širdies, nesigailėdama ir nesusimąstydama, atsisakysiu. Nesusimąstydama dėl to, kad viskas bus labai aišku. Žinau, nes taip jau buvo. Ir žinau, kaip tai atrodo. Ir taip būti gali ir vėl. Visas pasaulis tuo metu padeda, o Tavo širdyje nekyla jokių abejonių - open hightway.

Visi mokymai yra dogmatiški?

Tamsa. Guliu prie radiatoriaus. Rytas. Iš tylos išnyra rankos, apkabina mane iš priekio - pilnos migdančios šilumos ir rytinės užmaršties apie tai, kas buvo sapnuota. Visas glėbys klausimų apie tai,

- kada ateina toks metas, kai tu nubundi rytais išeiti į kiemelį lyg višta į išmindžiotą ir baimės tvora aptvertą vištininką - bijai pajuokauti, paklausti, atstumti, išgerti, parūkyti?
- kada ateina toks metas, kai nubundi rytais išeiti į kiemelį, kurį juosia apsamanojusi uosinė tvorelė, kurioje tu turi vartus, pro kuriuos gali įleisti arba išeiti pats?
- kada ateina toks metas, kai nubunti rytais išeiti į netvertą kiemelį, išmindžiotą žvėrių?

- Bet kodėl tada pirmuoju atveju - tu nieko nejauti, išskyrus fizinį skausmą ir gyvenimą, kuris ateina kaip apvaizda tik artimųjų mirimo ir gimimo savaitėmis?
- Bet kodėl tada antruoju atveju - tu tada paniręs į pasaulio mokymus ieškai kelių į save?
- Bet kodėl tada trečiuoju atveju - tu negrįžti, nes kažkas nusineša tavo skūrą nuo kranto, kol tu su dėlėmis maudaisi kūdroje į žmogų atvirtęs?


Aš žinau, kad apie tai negalėsiu pakalbėt, apie ką dabar rašau - gal kokius 5 metus dar. Tai man per sudėtinga, nes dar niekas man apie tai nerašė ir nekalbėjo.

Bet man atrodo, kad
- Metas, kai į tavo gyvenimą mokymai, dogmatiškai teigiantys, kad žudyti, vogti ir geisti yra "blogai", ateina, kai tave persekioja dvasios mintančios tavo malonumo energija.
- Metas, kai į tavo gyvenimą mokymai, dogmatiškai teigiantys, kad žmogus turi nebūti egoistas, ateina, kai tave persekioja noras bet nesugebėjimas būti žmogumi.
- Metas, kai į tavo gyvenimą mokymai, dogmatiškai teigiantys, kad būtina klausytis savo širdies, ateina, kai tu instinktyviai nori laisvės nuo mokymų.

 

Jie žino, kada užeiti ne laiku. Kartais ateina iš tokių dvasinių kelių, kaip A1 autostrada, susipynę kasą - visi - vienu metu.

Yra lygiaverčiai ir savaip dogmatiški - numatantys tau veiklos tipą. ***O mūsų užduotis - "Nenusiteikti Prieš". ***Kuo stipriau slėgsi spyruoklę, tuo toliau ji atšoks. ***Kol burnoje nebeliks nemalonaus skonio. Priimti tai nereiškia ragauti ar valgyti. Jie visi. Ant stalo, nuo kurio žmonija maitinasi. ***Jeigu Tau nereikėtų kažkokių žodžių, Tu jų niekada neišgirstum.

šeštadienis, vasario 23, 2013

Filmai

Ypatingi


Paprastumas, šiluma


Majid Majidi  
Children of Heaven (1997) 8.2
The Color of Paradise (1999) 7.8 
The Song of Sparrows (2008) 7.7 
Gina Prince-Bythewood
The Secret Life of Bees (2008) 7.0

Tate Taylor
The Help (2011) 8.0 
Nick Cassavetes
The Notebook (2004) 7.9

Mistikfikuota ši ir kita realybė, pornografiška meilė


Julio Medem

Caotica Ana (2007) 6.3
Lovers of the Arctic Circle (1998) 7.7 
Earth (1996) 7.2 
Sex and Lucia (2001) 7.2 

Toks, koks yra - vaikų pasaulis


Lynne Ramsay
We Need to Talk About Kevin (2011) 7.5

Ratcatcher (1999) 7.3
Wes Anderson
Moonrise Kingdom (2012) 7.9
Michael Haneke
The White Robbon (2009) 7.8
Thomas Balmès
Babies (2010) 6.7 
 
Apie sudėtingus ir lengvus santykius 


Andrey Zvyagintsev  
The Banishment (2007) 7.5
The Return (2003) 8.0 
Elena (2011) 7.2 
Darren Aronofsky
The Fountain (2006) 7.3 
Black Swan (2010) 8.1 
Requiem for a Dream (2000) 8.4 
Anders Thomas Jensen
Adam's Apples (2005) 7.8 
Thomas Vinterberg
The Hunt (2012) 8.3 
David O. Russell
Silver Linings Playbook (2012) 8.0 
Terrence Frederick Malick
The tree of Life (2011) 6.8
Andrey Tarkovskiy
Andrei Rublev (1966) 8.2
Pavel Lungin 
Ostrov 2006 7.7 
Apichatpong Weerasethakul
Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives (2010) 6.6
Edward Zwick

Legens of the Fall (1994) 7.3
Julian Schnabel
The Diving Bell and the Butterfly (2007) 8.1 

Dokumentika 


Werner Herzog 
Happy People. A year in the Taiga (2010) 7.7
Encounters at the End of tje World (2007) 7.7
Cave of Forgotten Dreams (2010) 7.3
The White Diamond (2004) 7.5
ir beveik visi kiti

Dick Proenneke, Sam Keith
Alone in the Wilderness (1968) 2004 8.8
William Arntz
What The Bleep Do We Know (2004) 5.1 
Steven Cantor
What Remains: The Life and Work of Sally Mann (2005) 7.5
...
Room to Breath
Wim Wenders
Pina (2011) 7.5
Ron Fricke
Samsara (2011) 8.3
Louie Psihoyos
The Cove (2009) 8.4


Mityba


James Colquhoun
Foodmatters (2008) 7.6
Lee Fulkerson
Forks Over Knives (2011) 7.4

Pasakos


Visi pasaulio pasakų dieduko
Hayaoi Miyazaki filmukai
Hiromasa Yonebayashi

The Secret World of Arrietty (2010) 7.6 
Michel Ocelot
Kirikou and the Sorceress (1998) 7.4 
Isao Takahata 
Grave of the Fireflies 1988 8.4
Tomm Moore
The Secret of Kells (2009) 7.5
 

Roberto Cacciapaglia

Jau seniai kažką klausiau ilgiau negu du mėnesius: Roberto Cacciapaglia



Logiška

Supratau, kodėl Mamą mes vadiname Mama. :)
Savotiškai. .. suinterpretavau, prisiminusi savo tarmę. Kai mes sakome "Man", ištariame tai "Mã". Prieš miegą vakar prisiminiau paukščiukus lizduose, kuriems visokios nendrinukės net 900 kartų per dieną atneša valgyti, o jie - geltonomis, debesylų spalvos ryklėmis,  - vis rėkia - "Man, man!" - kai tik mama pasirodo lizde. Jeigu aš rėkčiau tarmiškai - "Mã, mã!" - tai gautųsi Mama. :)


- Su išplėštu lapu - Dievas Tu?

*
Iš pašalių 
it karaliui
per žemiškąjį
suvokimą
neša
nes ima
visą įmanomą
"žynio" lobyną.

Skandina.

Gal net sunkiau
už gimdyvės
laukimą ir
pavargimą

sveria

nuovargis tam,
kuris ima
ir ima. 

Net ir upelis
medžių pavėsy
kol tu ilsiesi,
skanuoja medžius
ir maitinasi bei 
pamaitina,
 persisotina ir 
ištvina

iš savęs,

išbridę
į krantą
  imam knygas
ir pasineriame
į radimą -

į vandeny tą,
kurio šiam
teatre
niekas nesuvaidina;

atrasdami pritarimą,
savo pačių
pripratimą, buvimą.
geriam it orą
žuvys ant kranto -
kito veiklų patyrimą.

Verčiam

Dienas kaip kojas
Vieną ant kitos -
Ant savęs -
 
Be nuolatinio
buvimo
 
Dabar ir čia

apsvaigstu.
nuo galimybių -

jų per daug -

per mažai

ne po du


o po vieną 

žaidžiu šį 
žaidimą.
*

ketvirtadienis, vasario 21, 2013

Valtelėj ant vienos kojelės


Iriuosi per spalvas
Akių, ašarų ir smėlių.


Neatsargiai
Kiekvieną irklą
Palikdama
Valtyje -
pasitikėdama pasauliu

 
 Lipu į krantą jau atsargiau
Keldama vėjus kaip sijonus
per vandenis


iš spalvos į atspalvį
baltų pėdų šešėlyje


prisitraukdama
įkaitusius arba atšalusius
samanotus akmenis
po galva
guluosi į samanų sporų dėžutes
slėpdama dideles mintis
apie mažus dalykus


plaukioju
akių dugnais, ašarų upeliais,
dykumų ir derlingų žemių
baseinuose,


kitų krantus maišydama
su savo

spalvomis






antradienis, vasario 19, 2013

Noriu, kad būtų

Man ne tas pats, ką aš pasakiau pirmiau negu ne tas pats, ką pasakei Tu.
Žydėjimas, nes žiedas sukrautas. Pavasaris ateina.
Drąsu, kai laikas, palikti namus, o pumpurams sprogti, kai šerdimi pakyla vanduo.
Ne spektaklis, o gyvenimas. Ne personažas, o jo savybė.
Daugiau maldos negu kūrybos.
 

Viktoras Emilis Franklis (Viktor E. Frankl)

Būna tokių momentų gyvenime, kaip kad kažkuriame iš Kondroto apsakymuose minimų kaimų kad kažkas pakabina namą virš pamatų, kol anam pamatai nebus permūryti, kad pasukti langus kita kryptimi. Apie tai, kaip pakelti tokius namus ir pataisyti pamatus iš esmės, parašė mane sustiprinti į šį pasaulį atėjęs žmogus. Ir nors ir taip atrodo viskas iš esmės tvirta ir tikslas jau nenukreiptas į kintančius dalykus, tačiau jis juk ne visada nusėdi vienoje vietoje, kaip dar mažas, bet jau mano vaikas. Tas žmogus ramia savo ranka nubraukia man plaukus nuo veido ir įstato mane pačią į visus nežinomuosius. Dabar aš esu savarankiška ir radusi būdą giliai manyje slypėjusį nerimą apie tai, kaip dar palaikyti savo ir kitų gyvybę. Nes aš nenoriu stiprinti žmogaus per tai, kad jis "tiesiog turi susitaikyti su tuo, kas su juo vyksta - ach - taip tiesiog yra - visi kenčia, o viskas priklauso nuo to, kaip tu į tai žiūri" - nes kartais žmonės išties ieško palaikymo, bet ir ne gailesčio. Ir kartais jie tikrai žino patys nesusitvarkysę. Aš tikrai žinojau. O gal tiksliau - tuo net nesidomėjau - galiu aš ar ne.
Aš gimiau įkvėpti Gyvybę ir norėčiau palaikyti kančią, matydama jos prasmę.



If we over estimating. ..


Psichoanalizės tėvo Z. Freudo iškeltas malonumo siekimas kaip svarbiausias vaiko gyvenimo principas. Individualiosios psichologijos pradininko A. Adlerio išaukštintas jėgos siekimas labiausiai atitinka paauglio, jauno žmogaus kolizijas. Suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias yra prasmės siekimas ir atradimas. 


Viktor E. Frankl

- Kokiai mokyklai Jūs atstovaujate?
- Tai mano paties teorija; ji vadinama logoterapija.
- Ar galite pasakyti vienu sakiniu, kas yra toji logoterapija?
<...>
- Na, logoterapija pacientui leidžia stovėti, bet jis turi išklausyti dalykus, kuriuos kartais labai nemalonu girdėti.

Išklausyti

"Logoterapija sutelkia dėmesį į ateitį, kitaip sakant, į prasmes, kurias pacientui reikės rasti ateityje."

Sutelkia dėmesį

"Logos yra graikiškas žodis, kuris reiškia - "prasmė."

Į prasmę

"Pagal logoterapiją, siekimas rasti gyvenimo prasmę - svarbiausia žmogaus varomoji jėga."

Ir piemuo, ir avis

"Žmogaus prasmės siekimas taip pat gali būti žlugdomas - pasak logoterapijos, tai egzistencinė frustracija."

Frustracija

"Egzistencinė frustracija gali sukelti ir neurozes. <...> Šios neurozės priežastys glūdi ne psichologiniame, bet veikiau noologiniame (nuo graikiško žodžio noos, reiškiančio protą) žmogaus egzistencijos matmenyje."

Žmogaus egzistencijos matmenyje

"Logoterapijos tikslas teikti pagalbą pacientui, ieškančiam gyvenimo prasmės."

Ieškančiam

"Drįstu sakyti, kad nėra nieko pasaulyje, kas galėtų veiksmingiau padėti išgyventi net blogiausiomis sąlygomis, kaip žinojimas, kad tavo gyvenimas turi kokią nors prasmę."

Drįstu sakyti

"Daug išminties Nietzsche's žodžiuose:

"Kas turi KAM gyventi, ištvers bet kokį KAIP."

"Taigi manome, kad psichinė sveikata pagrįsta tam tikro laipsnio įtampa, įtampa tarp to, ką žmogus jau yra nuveikęs, ir to, ką dar turėtų padaryti arba tarp to, kas esi, ir kuo turėtum tapti."

Tarp to, kas esi ir kuo turėtum tapti

"Ir nereikia manyti, kad šitai teisinga tik normaliomis sąlygomis; juo labiau tai teisinga neurotiškiems individams."

Ir nereikia

"Jiems stinga prasmės, dėl kurios verta gyventi. Juos kamuoja nuolatinė vidinė tuštuma; jie yra patekę į situaciją, kurią aš vadinu "egzistenciniu vakuumu."

Jie yra 

"Egzistencinis vakuumas daugiausiai pasireiškia nuobodulio būsena."

Būsena

"Kiekviena terapija bent šiek tiek turi būti logoterapija."

Turi

"Svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kurio nors asmens gyvenimo prasmė. Svarstyti šį klausimą bendrais žodžiais būtų tas pats, kaip šachmatų čempionui užduoti klausimą: "Pasakykite, pone, koks yra geriausias ėjimas pasaulyje?"

Ėjimas

"Kiekvienas turi ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti."

Kiekvienas turi būti

"Kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti."

Unikalus

"Žmogus turėtų ne klausti, kokia gyvenimo prasmė, o veikiau pripažinti, jog šis klausimas jam užduodamas."

 Žmogus

"Taigi pasak logoterapijos, žmogaus egzistencijos prasmė - jo atsakomybė."

Egzistencijos prasmė - atsakomybė

"Gyvenk taip, tarsi gyventum antrąkart, tarsi pirmąkart būtum elgęsis taip neteisingai, kaip ketini pasielgti dabar!"

Gyvenk

"Ji palieka jam galimybę pasirinkti, apsispręsti, už ką jis atsakingas ir kuriam tikslui."

Pasirinkti už ką

"Pacientui reikia pačiam spręsti, ar savo gyvenimo uždaviniu jis turėtų laikyti atsakomybę visuomenei ar savo paties sąžinei."

Ar kaip

"Logoterapeuto vaidmuo - išplėsti paciento regėjimo lauką, kad jis matytų visą potencialios prasmės spektrą."

Visą potencialios prasmės spektrą

"Kuo labiau žmogus pamiršta save tarnaudamas kokiam nors tikslui arba mylėdamas kitą žmogų, - tuo jis žmogiškesnis ir tuo geriau įprasmina save."

Žmogus pamiršta save

"Tai, kas vadinama saviraiška, yra išvis nepasiekiamas tikslas dėl tos paprastos priežasties, jog kuo labiau jo būtų siekiama, tuo labiau žmogus nuo jo toltų. Kitaip tariant, saviraiška įmanoma tik kaip šalutinis savęs transcendencijos efektas."

Saviraiška - šalutinis savęs transcendencijos efektas

"...gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekad nepaliauja egzistavusi."

Nuolat kinta

"Gyvenimo prasmę galime atrasti trimis skirtinagais būdais: 1) kurdami arba nuveikdami darbą; 2) ką nors patirdami arba ką nors sutikdami; 3) priimdami nuostatą neišvengiamos kančios atžvilgiu."

Galime

"...mylėdamas kitą, žmogus atskleidžia jo potencialias galimybes, dar neįgyvendintas, tačiau kurias reikėtų įgyvendinti."

Mylėdamas kitą atskleidžia

"Niekad neturime pamiršti, kad gyvenimo prasmę galime rasti net pakliuvę į beviltišką situaciją, net susidūrę su likimu, kurio neįmanoma pakeisti. Nes tuomet svarbu liudyti geriausiu jo pavidalu unikalų žmogišką potencialą, turintį asmens tragediją paversti triumfu, sunkią žmogaus padėtį laimėjimu."

Galime, kai neįmanoma

"Bet tą akimirką man pavyko pakeisti jo požiūrį į neišvengiamą likimą."

Neišvengiamas likimas

"...žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ar išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę."

Pamatyti

"Dabartinė psichinės higienos filosofija pabrėžia, kad nelaimingumas yra neprisitaikymo požymis. Tokia vertybių sistema, ko gero, ir yra kalta dėl to, kad  neišvengiamos nelaimės našta pasunkėja liūdint, jog esi nelaimingas."

Pasunkėja liūdint, jog esi nelaimingas

"Nepagydomam ligoniui beveik nesuteikiama galimybė didžiuotis savo kančia ir laikyti ją taurinančiu, o ne žeminančiu dalyku", ir  "jis ne tik jaučiasi nelaimingas, bet ir gėdijasi esąs nelaimingas."

Didžiuotis savo kančia

"Priėmus įšūkį narsiai kentėti, gyvenimas turi prasmę iki pat paskutinės akimirkos."

Narsiai kentėti

"...išūkis išgyventi savo mintis, užuot dėsčius jas ant popieriaus."

Išgyventi savo mintis

"Žiūrėdama į savo gyvenimą tarsi iš mirties patalo, ji staiga sugebėjo pamatyti jo prasmę, pamatė, kad prasmingos buvo net jos kančios."

Kančios

"Ar jūs įsitikinę, kad žmonių pasaulis yra galutinis kosmoso evoliucijos taškas? Ar negali būti taip, kad yra dar kitas matavimas, pasaulis anapus žmogaus pasaulio, kuriam klausimas apie galutinė žmogiškųjų kančių prasmę rastų atsakymą?"

Žmonių pasaulis galutinis?

"Šios kančios - tai dalykai, kuriais aš netgi labiausiai didžiuojuosi, nors jie negali sukelti pavydo."

Didžiuojuosi

"Imkime būseną, kurią būdinga neurotiškiems individams, - laukimo (anticipacinį) nerimą. Šiam nerimui charakteringa tai, kad jis sukelia kaip tik tai, dėl ko pacientas nerimauja."

Jis sukelia tai, dėl ko

"Noras yra minties tėvas. Baimė yra įvykio motina"

Tėvas ir motina

"Baimė sukelia tai, ko žmogus bijo."

Baimė

"Priverstinis ketinimas padaro neįmanomu tai, ko žmogus per jėgą nori."

Prisirišimas

"Malonumas yra tik šalutinis reiškinys arba produktas ir mažėja besistengiant padaryti jį tikslu."

Malonumas

"Perdėtas dėmesys arba kaip jis vadinamas logoterapijoje "hiperrefleksija", irgi gali būti patogeniškas."

Perdėtas dėmesys
 
"...nuostata - baimė pakeičiama paradoksaliu noru. Šiuo gydymu iš nerimo burių atimamas vėjas. Tačiau šiai procedūrai reikalingas tik žmogui būdingas gebėjimas pažvelgti į save iš šalies, pasireiškiantis humoro jausmu."

Pažvelgti į save iš šalies

"Neurotikas, kuris išmoksta juoktis iš savęs, galbūt jau žengia savikontrolės ar net pasveikimo link."

Juoktis iš savęs

"Galimas daiktas, jog kai kurie faktoriai gali sukelti neurozes ankstyvoje vaikystėje ir visai kiti faktoriai gali panaikinti neurozes užaugus."

Vaikystėje, užaugus

"...pacientas grumiasi su idėjomis, kurios jį persekioja. Tačiau taip jis didena jų jėgą drumsti jo ramybę, nes spaudimas pagreitina atsakomąjį spaudimą."

Grumimasis pagreitina atsakomąjį spaudimą

"Ne neurotiko susirūpinimas savimi, ar tai būtų gailestis, ar panieka, sulaužo reagavimo ratą, išgijimo raktas yra savęs transcendencijoje!"

Išgijimo raktas yra savęs transcendencijoje!

"Žmogus ne šiaip sau egzistuoja, bet visada sprendžia, kokia bus jo egzistencija, kas jis bus kitą akimirką."

Žmogus visada sprendžia

"Taip pat kiekvienas žmogus yra laisvas kiekvieną akimirką pasikeisti."

Laisvas

"Todėl laisvės likutis, kad ir koks būtų menkas, yra paliktas net neurozės ir psichozės apimtam žmogui. Iš tiesų, pati paciento asmenybės gelmė psichozės nėra net paliečiama."


Gelmė net nepaliečiama


"Dievas saugo visas Jūsų ašaras."
- Amen.
Iš Emilio knygos "Žmogus ieško prasmės"
 

- Ačiū.

pirmadienis, vasario 18, 2013

Vienoj iš žvaigždelės rankų

*
Ateitį gali matyti tik tie žmonės,
kurie nebijo mirties.
*
Mirtis ateina ramiai ir stipriai -
Ji niekada nepasirodo su triukšmais
*
Jeigu stipriai bijai,
aplink Tave susikaupusios
dvasios.
*
Patys stipriausi šventieji
savo jausmus visada valdė -
stengėsi išlikti ramūs
ir emociškai patvarūs. 


Žmogaus intelektualumas 
pasireiškia kaip ramybė.
*

Jeigu kažkas kažką apie Tave mano,
Reiškias taip manyti yra pagrindo
*

sekmadienis, vasario 17, 2013

Kuo daugiau būni aplinkoje, kurioje žmonėms tenka atsistoti nuostabiems plojimams, dainuoti, grožėtis, melstis, kalbėtis apie tai, kas palaiko gyvybę, šypsotis vienas kitam, tuo gyvenimas darosi nuostabesnis.

Seniai seniai gyveno Pasaka

Gal dėl tos švaros galvoje, gal dėl muzikos, kuri mane šiuo metu nuteikia labai pozityviai,  gal besidžiaugdama ta nuotaika, kurioje gyvenu, pažiūrėjusi gerą filmą ir gal dėl tų kelių erdves užpildančių sąmoningumo akimirkų.

Tų akimirkų, kuomet aš vis dažniau prisimenu įvairias pasakas ir į jų turinį žiūriu vis naujomis akimis, būna kiekvienąkart jom susidūrus su manim. Nuostabu jas skaityti tada, kai gyvenimas šoka striptizą ir regėti jų prasmę visu gražumu, tarsi nuogą, medvilne užglobtą moters kūną, kad vyrai apžiūrinėja.


Seniau, kai buvau vaikas, pasakose dalyvaujančios seserys ir būdavo man seserimis, o mergaitė su degtukais - mergaite su degtukais. Kai paaugau ir perskaičiau Klarisos Pinkolos knygą "'Bėgančios su vilkais", pradėjau į pasakas žiūrėti visiškai kitaip. Sesutės man patapo gelbstinčiomis savybėmis, trečias ir kvailas - rezervine asmens vertybe išlikti,  tik mergaitė su degtukais vis dar neranda savojo atitikmens.


Tačiau dabar, kuomet aš vos ne kad pati šoku striptizą - visiškai apsinuoginu ir atsiveriu pati jausdamasi būtimi ir gyvenimu, pasakos įprasmina mano kasdienius potyrius - seka lyg iliustracijos sąmoningumo, kurį tenka išgyventi.

Toji pati pasaka - "Dvylika brolių juodvarniais lakstančių" ir iš dilgėlių siūlus marškiniams vijanti sesuo, tokiu būdu galinti juos atversti į gulbeles - ko gero pati mėgstamiausia. Ir ne dėl to, kad man kaip lietuvaitei, kaip ana kažkas savo knygose rašo, patinka kruvini pasakų žiaurumai, o dėl to, kad man kaip ir mums visiems, su savimi tenka susidurti kasdien. Kaip ir daug nusidilginus ir niežtint tenka dirbti su savo sąmone ir mintimis - atversti jas į baltas gulbeles. O pasakos - mes nuo seno žinome, kad tai yra savotiški gyvenimo su savimi vadovai. Žinodama šią detalę, aš džiaugiuosi mūsų tautos įžvalgumu.

Lietuviškų pasakų lobynai - neišsemiami. "Gyvasis vanduo" - knyga, kuri laisvai galėtų būti Lietuviška Biblija, jeigu tik atsirastų ją tinkamai interpretuoti mokančių noras viešinti tų pasakų turinio prasmę. Beveik kiekvienoje jų pasakyta, kaip gyventi, kuo vadovautis ir net kaip eiti per pasakymų pasaulius.

Ir pasakas reikia stebėti iš šono. Kaip kad ir šiame filmuke vaikams "How to Train Your Dragon". Prisiminkime tą mokyklinę interpretaciją ir kasdien interpretuodami žiūrėkime ir į gyvenimą, ne tik į pasakas. Kaip tam multike - prisijaukinkime savo drakonus, tiesiog pasakykime jiems "Labas, kaip gyveni? Aplankei mane? Pabūsi su manim šiek tiek ilgiau? Gerai. Pabūk. Aš pabūsiu su Tavim. Tai bus metas, kuomet mes galėsime artimiau susipažinti".  




šeštadienis, vasario 16, 2013

Universal Dance

A Radical Act

More that anything else, I have come to see meditation as a radical act of love, an inward gesture of benevolence and kindness toward ourselves and toward others, a gesture of the heart that recognizes our perfection even in our obvious imperfection, with all our shortcomings our wounds, our attachments, our vexations, and our persistent habits of unawareness. J. K.-Zinn.

ketvirtadienis, vasario 07, 2013

Ir aš noriu sakyti ne širdis, o šerdis.

Kabir says:

Student, tell me, what is God?
He is the breath inside the breath.
A student once said: "When I was Buddhist, it drove my parents and friends crazy, but when I am a buddha, nobody is upset at all".
*
Kai aš stengiausi būti Savimi, tai vedė mano tėvus ir draugus iš proto, bet kai aš tapau Savimi, nebeliko nepatenkintų.


Being mode

Tie, kurie nugriauna vieną sieną, pradeda iš visų jėgų viską, kas sena ir kas nesąmoningai kurta, griauti taip pat. Viską iš eilės. Neatsiklausdami savęs.

Rytas neprasideda pokalbiais su savimi ir atsakymų ieškojimais, o vakaras nesibaigia jaučiant, kad viskas gerai.

Visa tai kartais atrodo paviršutiniška. Ypatingai, kai širdis nori, kad viskas būtų kitaip - ir tai yra jai labai aišku. Ir su tuo aplink yra supažindinami visi. Ir iš to - tik tiek?

O kas dar turėtų būti daroma, kad tikrai žinotum, ko nori? Kad galėtum apie tai pasakyti net kitiems? Gal tikrai reikėtų imti vapėti sau po nosim, užduoti sau kelis klausimus. O tada bandyti susitarti. O ne laukti, kol kiti paklaus - "Ko tu nori?"

Kartais atrodo, kad tas dienų ir sienų griovimas, tai tik dar vienas noras tapti tokiu, koks sau patiktum, bet ne tuo, kas esi. Iš esmės, kai turėtum atsiskirti nuo savęs ir pradėti stebėti aplinką ir tai, kas su tavimi vyksta čia ir dabar, tu vis dar esi susitapatinęs su emocija. Atėjus liūdesiui, tikrai jam nesakai "Labas, kaip gyveni?". Tiesiog tampi juo. Prisiglaudus abejonei tu patampi ja. Ir joje kamuojiesi. Žinodamas, kad nenori, kad taip būtų, kartais nežinai net ir to "O kaip dabar yra?"

The most important point is to be yourself and not try to become anything that you are already.

Is about not trying to improve yourself or get anywhere else, but simply to realize yourself you already are.

Acceptance of present moment has nothing to do.

To give us a hint that moments and breathing migth be coneccted in an intersting way.

There is just this moment. We are not trying to improve or to get anywhere  else.

Kažkas kasa sniegą už lango, ranką laikau pasidėjusi ant kepurės - kad būtų šilčiau. Net mažiausios erdvės visada atrodo milžiniškos, kai fiksuoji save on "being mode". Žmonių akys - artimos ir pažįstamos. Ir norisi į jas žiūrėti. Juos suprasti. Ramiai mylisi. Ši mano minutė yra su nepasitenkinimo lyg kraujo skoniu burnoje. Prisiliečiu prie veido.

Tu realiai nesi uždavęs sau nei vieno klausimo ir galvoji, kad klausai savo širdies?
 
*

Kažkodėl man atrodo, kad įkvėpimuose išsipurvinam - netenkam Savęs. Nes neaišku, kokie mes esam be tų įkvėpimų.

Ir dabar aš cituoju Kabat-Zinn'ą, bet man aišku tiek tiek, kad aš jam pritariu. Bet tai nesu Aš - tos citatos - nėra Aš.
 
Kaip Aš įkvepiu Save?
 
- Kai aš dar nežinojau jokių kitų žmonių minčių ir neskaičiau knygų, mane traukė tik augalai ir ilgos pavasario kelionės aplink kaimą.
-  Tuščias gėlynas - pasimetusių pavasarinių gėlių svogūnėlių paieškos ir kasybos, persodinimas. Begalinis džiaugsmas - jų sužydėjimas. Kai paaugau - pradėjau jų prašyti iš kaimynų - ir gaudavau. Būdavo labai gera. Iš degtukų dėžučių klijavau sėklų banką, kuriame rinkau ir talpinau dekoratyvinių augalų sėklas. Iš pievos susirinkdavau gėlių ir darydavau įstabaus grožio puokštes, apmautas geltonais tuopų lapais. Išskyniau visas pakanalės orchidėjas (Raudonosios Knygos rūšys). Atsimenu pirmąjį natūralios mezofitinės pievos įspūdį - buvau apakusi nuo neregėto šio pasaulio grožio. Pievų tų nebėra. Kaip ir kažkur dingo nerealiai gražūs augalų katalogai.
- Iš audinių karpydavau gražias gėles ir klijavau jas ant kartono.
- Sijojau Dubysos smėlį ir rinkau miniatiūrinių moliuskų žirniukų geldeles, kad pasidaryčiau nerealių papuošaliukų. Vėriau jas į odą badančias apyrankes. :) Iš geltono kartono iškirpau širdelės formos pakabuką, apklijuodavau jį visą Dubysos žirniukais. Pradėjau juos daryti visam kaimui.
- Mano Biblija buvo - Vaistažolių knyga, o ne Lazarevo "Karmos diagnostika". Kartą namo parnešiau bulvinį maišą asiūklių. Mamai. Nuo širdies. Kad neskaudėtų. Turbūt dar nemokėjau skaityti.
- Iš niekur norėjau auskarų. Sapnuodavau juos.  Buvau pirma klasėj su pradurtom ausytėm. Ačiū tau, mama. O paskui Senis šaltis atnešė man tokius varvančius sidabrinius auskariukus - susilaikysiu nuo inertiškų komentarų apie tai.
- Tikėjau savimi be galo. Kaip ir savo intuicija. Gal todėl dar šiandien galiu padaryti sunkius jogos pratimus, apie nieką negalvodama? Nes visą laiką dariau, ką noriu ir neturėjau iki šiol savyje bloko, neleidžiančio susilenkti - "suaugęs=sustabdytas". Nors paskutiniu metu jaučiu labai didelę prievartą išmesti iš galvos nerūpestingumą ir imti viskuo "rūpintis"="dėl visko nervuotis". Bet man širdyje atrodo, kad daug sveikiau išlikti nerūpestingai, bet tuo pačiu ir savaip pribręsti atsakingumui. Nepaisant išorės reikalavimų. Man atrodo, kad aš turiu patirti Atsakomybės džiaugsmą, o ne sunkį. Nes man smagu ir gera, kai kitiems žmonėms šalia manęs gerai. Ir per tai turiu mokytis susirūpinti, o ne per "kitaip neišliksi sistemoje". Kai tikrai žinau, kad išliksiu. Ir išeisiu dar su geresniu rezultatu - džiaugsmu ir vaikišku nerūpestingumu, galėdama laisvai galva pasiekti kelius - laisva. Mūsų laisvumas priklauso nuo mūsų požiūrio į suvaržymus. Vienam atrodo neįmanoma gyventi, jeigu netenki stogo virš galvos, o man kaip atrodė, kad įmanoma, taip turbūt visą gyvenimą ir atrodys.
- Kad galiu rašyti laiškus, aš sužinojau iš kitų žmonių. Bet jeigu kas nors būtų manęs paklausęs, kaip tu susisiektum su kitu žmogumi, kai man buvo 6 metukai, aš ko gero būčiau sugalvojusi ką nors kitą. Man ir dabar atrodo, kad gal mums tereikia savimi pasitikėti - ir imti bendrauti mintimis - visą reikalingą komunikacijos įrangą mes turime savyje - tereikia tik kokius 12 metų vystyti pojūčius kartu su matematikos, muzikos ir kalbos įgūdžiais.
 
Visam, kas vyko toliau, mane įkvėpė kiti žmonės.
 
Aš tebesu šiek tiek originali. Bet retai.
Na gal tik Skaidriaus krikštavimas ant Molavėnų piliakalnio buvo visiškas mano džiaugmas - kūrybinis, instinktų vedinas vaiko virsmas - užuomazgos to, ką bandžiau Savyje ugdyti - intymius, šiltus - būtinus kasdienybės ritualus pagal Save. Ne pagal protėvius ir ne pagal tėvus.
 
Na, dar gal buvau originali savo pabadavimais, meile Mirčiai ir instinktyviu mėsos atsisakymu. Ne dėl žvėriukų visa tai ir ne dėl bendro gražaus išorinio ar dvasinio vaizdo - tiesiog iš Savęs arba iš Akašos.
 
Nusipirkau knygą apie Feng Shui. Bet gal man jos visai nereikia? Gal man nereikia jokių nurodymų kaip sudėlioti daiktus savo rūmuose? Aš juk galiu pati pajusti, klausdama ir laukdama atsakymų?
 
Tik augalų ir žemės?

Išlikčiau originali: kuklios senosios tulpės ir narcisai trumpais sijonėliais, snieguolės ir žydrės, roželės, jazminai. Buvau Orlovo paskaitoj, bet pagalvojau, kad nenoriu viso to užsienietiško raudonų kaštonų grožio po langais. Sudėjau dabar į vazonėlį ir lauksiu, kam atiduot :) O pati pasiliksiu sau ąžuolus ir uosius, guobas ir liepeles, putinus ir šermukšnius...
 
"Be being with yourself...by watching yourself in your daily life with alert interest, with the intention to understand rather that judge, in full acceptance of whatever may emerge, because it is there, you encourage the deep to come to the surface and enrich your life and consciousness with its captive energies. This is the great work of awareness; it removes obstacles and releases energies by understanding the nature of life and mind. Intelligence is the door to freedom and alert attention is the mother of intelligence." Nisargadatta Maharaj, I Am That.
 
No one else can take over your unique agenda.

Where is my mind right now? 
Am I awake?
 
 
 
 



trečiadienis, vasario 06, 2013

Jiems įdomu tai, kas įdomu man

Šviesos atspindžiai dideliuose pirmojo aukšto languose, linguojantis bumbuliukas ant vaiko kepurės, Konarskio 2 ant namo kampo, netoliese gyvenantis naujas 82 m. draugas Baltas, apšviestų pratybų krūvelė, mediniai suolai ir džiaugsmas, sužinojus, kad mokykloje - karantinas. .. Nuo lentynos krentantys baltai žali lapelių karoliai, senoviniai gyvūnijos ir augalijos atsiradino ir vystymosi stendai, nuostabiai perpiešta zylė, tetervinas virš kriauklės, šėlsmas pertraukų metu, sulaužyti pieštukai, kaukolė. .. lauke zuja mašinos ir žmonės mašinos ir ne, laukiu susirinkimo. Mėtausi nuo lango prie lango, skaitau žiaurias knygas apie tai, kaip suvaldyti vaikų grupę ir paprasčiausiai suprantu, kad mes užsibrėžėme per daug. .. nes per daug yra 30. Kažkas labai suklydo, pasirašęs po jam nieko nesakančiais skaičiais. Besišypsantis berniukas už lango. Lapelis su raudonu plaukuotu falu ant galinio suolo kėdės - jam patinka graffiti. Bandelės ir knyga saulėkaitoje netoliese esančioje kavinukėje. Lakstymas. Ir kaifas, kai užduodi jiems daryti, ką jie nori. Vakar Edvardas su draugu - penktokas - 20 minučių vedė pamoką, užtaisė visiems viktoriną ir mes buvom laimingi.

antradienis, vasario 05, 2013

Jeigu Tu nepasakysi - niekas nežinos, ko Tu nori.

Skilimas

*

aplink
krosnį
Gulinčių
Skiedrelių,
Vis dar
Kūrenti ugnį,
Namuose,
Kuriuose priima,
Bet netraukia
Ugnies per
kaminus

ir

atsibusti
Po karštu Savo delnu,
Kamuojamam
Vidine Skyrybų
karštine.

Stebėtis, kaip
tarsi žvakės mariose

gęsta Tavo
rankos
įkibusios į
gyvenimą, - ir


Skirtis
su Savim
taip, kad
Amžinai
liktum
..

Nutraukęs visus
melagingus
susitarimus
Su Savimi
ir kitais,
Ryškus
Tampi
Lyg stichijos
Varginančios
Žemės paviršių ir
Gelmę.

Toks atviras,
ir toks

palaimingai
nepažeidžiamas,
Sau esi
Akivaizdžiai sunkus -
tarsi iš vandens
traukiama varvana
paklodė.
 
Virš vandens
Piešiu plaukais.
 
Išgręžiu.
 
Pamatyti
Save
Ištekančią

Dainuoti
Prieš vėją
Toli nuo
"namų"
*

 

Ir aš stoviu toje pusėje, kur man sakoma, kad it's about learning how to dance in the rain

"Būkime dėkingi visiems žmonėms, su kuriais esame bendravę, už tai, kad jie sutiko būti mūsų veidrodžiais ir atspindėti tai, ką dar turime išmokti. Supraskime, kad pritraukiame situacijas ir žmones, idant jie aiškiai mums parodytų tas gyvenimo sritis, kuriose nemokame besąlygiškai mylėti, ir nušviestų tuos mūsų privalumus, apie kuriuos patys dar nieko nežinome"

"Keliaukime nuo galvos į širdį žinodami, kad protas mus gali vedžioti ratais, o širdis parves tiesiai namo. Tegu mūsų poelgių motyvai nebūna "turėčiau" ir "privalau", nes juos diktuoja protas. Būkime dabarties akimirkoje ir pajauskime, ką sako mūsų širdis - mūsų jungtis su Dievu, pasikliaukime ja ir tikėkime, kad ji parodys mums vietą, kurioje būdami padėti galėsime daugiausiai."

"Neteiskime nei savęs, nei kitų, kadangi kiekvienas mokosi ir kaupia patirtį savaip ir unikaliai, kad vėliau savo išmintį įlietų į visumą. Supraskime, kad jei egzistuotų tik vienas būdas, kaip elgtis ir gyventi, tai Žemėje pakaktų vieno vienintelio žmogaus".

"Tegul mūsų visų gijimas būna mechaniškas procesas ir tegu kiekvieną akimirką mus neša dieviškoji tėkmė."
 

"Būkime įžvalgūs ir susiderinę su Šviesa. Yra daugybė būdų mokytis, tačiau mes mieliau energetiškai šliejamės prie tų, kurie siekia panašių tikslų kaip ir mes. Nieko neteiskite ir išsaugokite besąlyginę meilę visiems"
"Pasiruoškime atsisakyti visų dalykų, kurie nėra mūsų tikrosios tapatybės dalis. Išleiskime iš savęs visas giliai palaidotas mintis bei emocijas, kad mūsų švarūs mentaliniai ir emociniai kūnai susilietų ir prisijungtų prie Dvasios."
 
"Žvelkime į pasaulį plačiu žvilgsniu, kad visur regėtume dieviškąją tvarką ir neapsiribotume vien trečiojo matmens tikrove."
 
"Daugybė žmonių tapatina "rūpestį savo artimu" su atvirai reiškiamomis emocijomis ir visiškai nesupranta, kad tikra dvasinė meilė yra už emocinės juostos ribų".  
Sandy Stevenson