Tamsa. Guliu prie radiatoriaus. Rytas. Iš tylos išnyra rankos, apkabina mane iš priekio - pilnos migdančios šilumos ir rytinės užmaršties apie tai, kas buvo sapnuota. Visas glėbys klausimų apie tai,
- kada ateina toks metas, kai tu nubundi rytais išeiti į kiemelį lyg višta į išmindžiotą ir baimės tvora aptvertą vištininką - bijai pajuokauti, paklausti, atstumti, išgerti, parūkyti?
- kada ateina toks metas, kai nubundi rytais išeiti į kiemelį, kurį juosia apsamanojusi uosinė tvorelė, kurioje tu turi vartus, pro kuriuos gali įleisti arba išeiti pats?
- kada ateina toks metas, kai nubunti rytais išeiti į netvertą kiemelį, išmindžiotą žvėrių?
- Bet kodėl tada pirmuoju atveju - tu nieko nejauti, išskyrus fizinį skausmą ir gyvenimą, kuris ateina kaip apvaizda tik artimųjų mirimo ir gimimo savaitėmis?
- Bet kodėl tada antruoju atveju - tu tada paniręs į pasaulio mokymus ieškai kelių į save?
- Bet kodėl tada trečiuoju atveju - tu negrįžti, nes kažkas nusineša tavo skūrą nuo kranto, kol tu su dėlėmis maudaisi kūdroje į žmogų atvirtęs?
Aš žinau, kad apie tai negalėsiu pakalbėt, apie ką dabar rašau - gal kokius 5 metus dar. Tai man per sudėtinga, nes dar niekas man apie tai nerašė ir nekalbėjo.
Bet man atrodo, kad
- Metas, kai į tavo gyvenimą mokymai, dogmatiškai teigiantys, kad žudyti, vogti ir geisti yra "blogai", ateina, kai tave persekioja dvasios mintančios tavo malonumo energija.
- Metas, kai į tavo gyvenimą mokymai, dogmatiškai teigiantys, kad žmogus turi nebūti egoistas, ateina, kai tave persekioja noras bet nesugebėjimas būti žmogumi.
- Metas, kai į tavo gyvenimą mokymai, dogmatiškai teigiantys, kad būtina klausytis savo širdies, ateina, kai tu instinktyviai nori laisvės nuo mokymų.
Jie žino, kada užeiti ne laiku. Kartais ateina iš tokių dvasinių kelių, kaip A1 autostrada, susipynę kasą - visi - vienu metu.
Yra lygiaverčiai ir savaip dogmatiški - numatantys tau veiklos tipą. ***O mūsų užduotis - "Nenusiteikti Prieš". ***Kuo stipriau slėgsi spyruoklę, tuo toliau ji atšoks. ***Kol burnoje nebeliks nemalonaus skonio. Priimti tai nereiškia ragauti ar valgyti. Jie visi. Ant stalo, nuo kurio žmonija maitinasi. ***Jeigu Tau nereikėtų kažkokių žodžių, Tu jų niekada neišgirstum.
- kada ateina toks metas, kai tu nubundi rytais išeiti į kiemelį lyg višta į išmindžiotą ir baimės tvora aptvertą vištininką - bijai pajuokauti, paklausti, atstumti, išgerti, parūkyti?
- kada ateina toks metas, kai nubundi rytais išeiti į kiemelį, kurį juosia apsamanojusi uosinė tvorelė, kurioje tu turi vartus, pro kuriuos gali įleisti arba išeiti pats?
- kada ateina toks metas, kai nubunti rytais išeiti į netvertą kiemelį, išmindžiotą žvėrių?
- Bet kodėl tada pirmuoju atveju - tu nieko nejauti, išskyrus fizinį skausmą ir gyvenimą, kuris ateina kaip apvaizda tik artimųjų mirimo ir gimimo savaitėmis?
- Bet kodėl tada antruoju atveju - tu tada paniręs į pasaulio mokymus ieškai kelių į save?
- Bet kodėl tada trečiuoju atveju - tu negrįžti, nes kažkas nusineša tavo skūrą nuo kranto, kol tu su dėlėmis maudaisi kūdroje į žmogų atvirtęs?
Aš žinau, kad apie tai negalėsiu pakalbėt, apie ką dabar rašau - gal kokius 5 metus dar. Tai man per sudėtinga, nes dar niekas man apie tai nerašė ir nekalbėjo.
Bet man atrodo, kad
- Metas, kai į tavo gyvenimą mokymai, dogmatiškai teigiantys, kad žudyti, vogti ir geisti yra "blogai", ateina, kai tave persekioja dvasios mintančios tavo malonumo energija.
- Metas, kai į tavo gyvenimą mokymai, dogmatiškai teigiantys, kad žmogus turi nebūti egoistas, ateina, kai tave persekioja noras bet nesugebėjimas būti žmogumi.
- Metas, kai į tavo gyvenimą mokymai, dogmatiškai teigiantys, kad būtina klausytis savo širdies, ateina, kai tu instinktyviai nori laisvės nuo mokymų.
Jie žino, kada užeiti ne laiku. Kartais ateina iš tokių dvasinių kelių, kaip A1 autostrada, susipynę kasą - visi - vienu metu.
Yra lygiaverčiai ir savaip dogmatiški - numatantys tau veiklos tipą. ***O mūsų užduotis - "Nenusiteikti Prieš". ***Kuo stipriau slėgsi spyruoklę, tuo toliau ji atšoks. ***Kol burnoje nebeliks nemalonaus skonio. Priimti tai nereiškia ragauti ar valgyti. Jie visi. Ant stalo, nuo kurio žmonija maitinasi. ***Jeigu Tau nereikėtų kažkokių žodžių, Tu jų niekada neišgirstum.
