Gal dėl tos švaros galvoje, gal dėl muzikos, kuri mane šiuo metu nuteikia labai pozityviai, gal besidžiaugdama ta nuotaika, kurioje gyvenu, pažiūrėjusi gerą filmą ir gal dėl tų kelių erdves užpildančių sąmoningumo akimirkų.
Tų akimirkų, kuomet aš vis dažniau prisimenu įvairias pasakas ir į jų turinį žiūriu vis naujomis akimis, būna kiekvienąkart jom susidūrus su manim. Nuostabu jas skaityti tada, kai gyvenimas šoka striptizą ir regėti jų prasmę visu gražumu, tarsi nuogą, medvilne užglobtą moters kūną, kad vyrai apžiūrinėja.
Seniau, kai buvau vaikas, pasakose dalyvaujančios seserys ir būdavo man seserimis, o mergaitė su degtukais - mergaite su degtukais. Kai paaugau ir perskaičiau Klarisos Pinkolos knygą "'Bėgančios su vilkais", pradėjau į pasakas žiūrėti visiškai kitaip. Sesutės man patapo gelbstinčiomis savybėmis, trečias ir kvailas - rezervine asmens vertybe išlikti, tik mergaitė su degtukais vis dar neranda savojo atitikmens.
Tačiau dabar, kuomet aš vos ne kad pati šoku striptizą - visiškai apsinuoginu ir atsiveriu pati jausdamasi būtimi ir gyvenimu, pasakos įprasmina mano kasdienius potyrius - seka lyg iliustracijos sąmoningumo, kurį tenka išgyventi.
Toji pati pasaka - "Dvylika brolių juodvarniais lakstančių" ir iš dilgėlių siūlus marškiniams vijanti sesuo, tokiu būdu galinti juos atversti į gulbeles - ko gero pati mėgstamiausia. Ir ne dėl to, kad man kaip lietuvaitei, kaip ana kažkas savo knygose rašo, patinka kruvini pasakų žiaurumai, o dėl to, kad man kaip ir mums visiems, su savimi tenka susidurti kasdien. Kaip ir daug nusidilginus ir niežtint tenka dirbti su savo sąmone ir mintimis - atversti jas į baltas gulbeles. O pasakos - mes nuo seno žinome, kad tai yra savotiški gyvenimo su savimi vadovai. Žinodama šią detalę, aš džiaugiuosi mūsų tautos įžvalgumu.
Lietuviškų pasakų lobynai - neišsemiami. "Gyvasis vanduo" - knyga, kuri laisvai galėtų būti Lietuviška Biblija, jeigu tik atsirastų ją tinkamai interpretuoti mokančių noras viešinti tų pasakų turinio prasmę. Beveik kiekvienoje jų pasakyta, kaip gyventi, kuo vadovautis ir net kaip eiti per pasakymų pasaulius.
Ir pasakas reikia stebėti iš šono. Kaip kad ir šiame filmuke vaikams "How to Train Your Dragon". Prisiminkime tą mokyklinę interpretaciją ir kasdien interpretuodami žiūrėkime ir į gyvenimą, ne tik į pasakas. Kaip tam multike - prisijaukinkime savo drakonus, tiesiog pasakykime jiems "Labas, kaip gyveni? Aplankei mane? Pabūsi su manim šiek tiek ilgiau? Gerai. Pabūk. Aš pabūsiu su Tavim. Tai bus metas, kuomet mes galėsime artimiau susipažinti".
Tų akimirkų, kuomet aš vis dažniau prisimenu įvairias pasakas ir į jų turinį žiūriu vis naujomis akimis, būna kiekvienąkart jom susidūrus su manim. Nuostabu jas skaityti tada, kai gyvenimas šoka striptizą ir regėti jų prasmę visu gražumu, tarsi nuogą, medvilne užglobtą moters kūną, kad vyrai apžiūrinėja.
Seniau, kai buvau vaikas, pasakose dalyvaujančios seserys ir būdavo man seserimis, o mergaitė su degtukais - mergaite su degtukais. Kai paaugau ir perskaičiau Klarisos Pinkolos knygą "'Bėgančios su vilkais", pradėjau į pasakas žiūrėti visiškai kitaip. Sesutės man patapo gelbstinčiomis savybėmis, trečias ir kvailas - rezervine asmens vertybe išlikti, tik mergaitė su degtukais vis dar neranda savojo atitikmens.
Tačiau dabar, kuomet aš vos ne kad pati šoku striptizą - visiškai apsinuoginu ir atsiveriu pati jausdamasi būtimi ir gyvenimu, pasakos įprasmina mano kasdienius potyrius - seka lyg iliustracijos sąmoningumo, kurį tenka išgyventi.
Toji pati pasaka - "Dvylika brolių juodvarniais lakstančių" ir iš dilgėlių siūlus marškiniams vijanti sesuo, tokiu būdu galinti juos atversti į gulbeles - ko gero pati mėgstamiausia. Ir ne dėl to, kad man kaip lietuvaitei, kaip ana kažkas savo knygose rašo, patinka kruvini pasakų žiaurumai, o dėl to, kad man kaip ir mums visiems, su savimi tenka susidurti kasdien. Kaip ir daug nusidilginus ir niežtint tenka dirbti su savo sąmone ir mintimis - atversti jas į baltas gulbeles. O pasakos - mes nuo seno žinome, kad tai yra savotiški gyvenimo su savimi vadovai. Žinodama šią detalę, aš džiaugiuosi mūsų tautos įžvalgumu.
Lietuviškų pasakų lobynai - neišsemiami. "Gyvasis vanduo" - knyga, kuri laisvai galėtų būti Lietuviška Biblija, jeigu tik atsirastų ją tinkamai interpretuoti mokančių noras viešinti tų pasakų turinio prasmę. Beveik kiekvienoje jų pasakyta, kaip gyventi, kuo vadovautis ir net kaip eiti per pasakymų pasaulius.
Ir pasakas reikia stebėti iš šono. Kaip kad ir šiame filmuke vaikams "How to Train Your Dragon". Prisiminkime tą mokyklinę interpretaciją ir kasdien interpretuodami žiūrėkime ir į gyvenimą, ne tik į pasakas. Kaip tam multike - prisijaukinkime savo drakonus, tiesiog pasakykime jiems "Labas, kaip gyveni? Aplankei mane? Pabūsi su manim šiek tiek ilgiau? Gerai. Pabūk. Aš pabūsiu su Tavim. Tai bus metas, kuomet mes galėsime artimiau susipažinti".
