Being mode

Tie, kurie nugriauna vieną sieną, pradeda iš visų jėgų viską, kas sena ir kas nesąmoningai kurta, griauti taip pat. Viską iš eilės. Neatsiklausdami savęs.

Rytas neprasideda pokalbiais su savimi ir atsakymų ieškojimais, o vakaras nesibaigia jaučiant, kad viskas gerai.

Visa tai kartais atrodo paviršutiniška. Ypatingai, kai širdis nori, kad viskas būtų kitaip - ir tai yra jai labai aišku. Ir su tuo aplink yra supažindinami visi. Ir iš to - tik tiek?

O kas dar turėtų būti daroma, kad tikrai žinotum, ko nori? Kad galėtum apie tai pasakyti net kitiems? Gal tikrai reikėtų imti vapėti sau po nosim, užduoti sau kelis klausimus. O tada bandyti susitarti. O ne laukti, kol kiti paklaus - "Ko tu nori?"

Kartais atrodo, kad tas dienų ir sienų griovimas, tai tik dar vienas noras tapti tokiu, koks sau patiktum, bet ne tuo, kas esi. Iš esmės, kai turėtum atsiskirti nuo savęs ir pradėti stebėti aplinką ir tai, kas su tavimi vyksta čia ir dabar, tu vis dar esi susitapatinęs su emocija. Atėjus liūdesiui, tikrai jam nesakai "Labas, kaip gyveni?". Tiesiog tampi juo. Prisiglaudus abejonei tu patampi ja. Ir joje kamuojiesi. Žinodamas, kad nenori, kad taip būtų, kartais nežinai net ir to "O kaip dabar yra?"

The most important point is to be yourself and not try to become anything that you are already.

Is about not trying to improve yourself or get anywhere else, but simply to realize yourself you already are.

Acceptance of present moment has nothing to do.

To give us a hint that moments and breathing migth be coneccted in an intersting way.

There is just this moment. We are not trying to improve or to get anywhere  else.

Kažkas kasa sniegą už lango, ranką laikau pasidėjusi ant kepurės - kad būtų šilčiau. Net mažiausios erdvės visada atrodo milžiniškos, kai fiksuoji save on "being mode". Žmonių akys - artimos ir pažįstamos. Ir norisi į jas žiūrėti. Juos suprasti. Ramiai mylisi. Ši mano minutė yra su nepasitenkinimo lyg kraujo skoniu burnoje. Prisiliečiu prie veido.

Tu realiai nesi uždavęs sau nei vieno klausimo ir galvoji, kad klausai savo širdies?

 

*

Kažkodėl man atrodo, kad įkvėpimuose išsipurvinam - netenkam Savęs. Nes neaišku, kokie mes esam be tų įkvėpimų.

Ir dabar aš cituoju Kabat-Zinn'ą, bet man aišku tiek tiek, kad aš jam pritariu. Bet tai nesu Aš - tos citatos - nėra Aš.

 

Kaip Aš įkvepiu Save?

 

- Kai aš dar nežinojau jokių kitų žmonių minčių ir neskaičiau knygų, mane traukė tik augalai ir ilgos pavasario kelionės aplink kaimą.

-  Tuščias gėlynas - pasimetusių pavasarinių gėlių svogūnėlių paieškos ir kasybos, persodinimas. Begalinis džiaugsmas - jų sužydėjimas. Kai paaugau - pradėjau jų prašyti iš kaimynų - ir gaudavau. Būdavo labai gera. Iš degtukų dėžučių klijavau sėklų banką, kuriame rinkau ir talpinau dekoratyvinių augalų sėklas. Iš pievos susirinkdavau gėlių ir darydavau įstabaus grožio puokštes, apmautas geltonais tuopų lapais. Išskyniau visas pakanalės orchidėjas (Raudonosios Knygos rūšys). Atsimenu pirmąjį natūralios mezofitinės pievos įspūdį - buvau apakusi nuo neregėto šio pasaulio grožio. Pievų tų nebėra. Kaip ir kažkur dingo nerealiai gražūs augalų katalogai.
- Iš audinių karpydavau gražias gėles ir klijavau jas ant kartono.
- Sijojau Dubysos smėlį ir rinkau miniatiūrinių moliuskų žirniukų geldeles, kad pasidaryčiau nerealių papuošaliukų. Vėriau jas į odą badančias apyrankes. :) Iš geltono kartono iškirpau širdelės formos pakabuką, apklijuodavau jį visą Dubysos žirniukais. Pradėjau juos daryti visam kaimui.

- Mano Biblija buvo - Vaistažolių knyga, o ne Lazarevo "Karmos diagnostika". Kartą namo parnešiau bulvinį maišą asiūklių. Mamai. Nuo širdies. Kad neskaudėtų. Turbūt dar nemokėjau skaityti.

- Iš niekur norėjau auskarų. Sapnuodavau juos.  Buvau pirma klasėj su pradurtom ausytėm. Ačiū tau, mama. O paskui Senis šaltis atnešė man tokius varvančius sidabrinius auskariukus - susilaikysiu nuo inertiškų komentarų apie tai.

- Tikėjau savimi be galo. Kaip ir savo intuicija. Gal todėl dar šiandien galiu padaryti sunkius jogos pratimus, apie nieką negalvodama? Nes visą laiką dariau, ką noriu ir neturėjau iki šiol savyje bloko, neleidžiančio susilenkti - "suaugęs=sustabdytas". Nors paskutiniu metu jaučiu labai didelę prievartą išmesti iš galvos nerūpestingumą ir imti viskuo "rūpintis"="dėl visko nervuotis". Bet man širdyje atrodo, kad daug sveikiau išlikti nerūpestingai, bet tuo pačiu ir savaip pribręsti atsakingumui. Nepaisant išorės reikalavimų. Man atrodo, kad aš turiu patirti Atsakomybės džiaugsmą, o ne sunkį. Nes man smagu ir gera, kai kitiems žmonėms šalia manęs gerai. Ir per tai turiu mokytis susirūpinti, o ne per "kitaip neišliksi sistemoje". Kai tikrai žinau, kad išliksiu. Ir išeisiu dar su geresniu rezultatu - džiaugsmu ir vaikišku nerūpestingumu, galėdama laisvai galva pasiekti kelius - laisva. Mūsų laisvumas priklauso nuo mūsų požiūrio į suvaržymus. Vienam atrodo neįmanoma gyventi, jeigu netenki stogo virš galvos, o man kaip atrodė, kad įmanoma, taip turbūt visą gyvenimą ir atrodys.

- Kad galiu rašyti laiškus, aš sužinojau iš kitų žmonių. Bet jeigu kas nors būtų manęs paklausęs, kaip tu susisiektum su kitu žmogumi, kai man buvo 6 metukai, aš ko gero būčiau sugalvojusi ką nors kitą. Man ir dabar atrodo, kad gal mums tereikia savimi pasitikėti - ir imti bendrauti mintimis - visą reikalingą komunikacijos įrangą mes turime savyje - tereikia tik kokius 12 metų vystyti pojūčius kartu su matematikos, muzikos ir kalbos įgūdžiais.
 

Visam, kas vyko toliau, mane įkvėpė kiti žmonės.

 

Aš tebesu šiek tiek originali. Bet retai.

Na gal tik Skaidriaus krikštavimas ant Molavėnų piliakalnio buvo visiškas mano džiaugmas - kūrybinis, instinktų vedinas vaiko virsmas - užuomazgos to, ką bandžiau Savyje ugdyti - intymius, šiltus - būtinus kasdienybės ritualus pagal Save. Ne pagal protėvius ir ne pagal tėvus.

 

Na, dar gal buvau originali savo pabadavimais, meile Mirčiai ir instinktyviu mėsos atsisakymu. Ne dėl žvėriukų visa tai ir ne dėl bendro gražaus išorinio ar dvasinio vaizdo - tiesiog iš Savęs arba iš Akašos.

 

Nusipirkau knygą apie Feng Shui. Bet gal man jos visai nereikia? Gal man nereikia jokių nurodymų kaip sudėlioti daiktus savo rūmuose? Aš juk galiu pati pajusti, klausdama ir laukdama atsakymų?

 

Tik augalų ir žemės?

Išlikčiau originali: kuklios senosios tulpės ir narcisai trumpais sijonėliais, snieguolės ir žydrės, roželės, jazminai. Buvau Orlovo paskaitoj, bet pagalvojau, kad nenoriu viso to užsienietiško raudonų kaštonų grožio po langais. Sudėjau dabar į vazonėlį ir lauksiu, kam atiduot :) O pati pasiliksiu sau ąžuolus ir uosius, guobas ir liepeles, putinus ir šermukšnius...

 

"Be being with yourself...by watching yourself in your daily life with alert interest, with the intention to understand rather that judge, in full acceptance of whatever may emerge, because it is there, you encourage the deep to come to the surface and enrich your life and consciousness with its captive energies. This is the great work of awareness; it removes obstacles and releases energies by understanding the nature of life and mind. Intelligence is the door to freedom and alert attention is the mother of intelligence." Nisargadatta Maharaj, I Am That.

 

No one else can take over your unique agenda.

Where is my mind right now? 

Am I awake?